9.grįžtu (b. d.)

VARNAS GOLIUS
- Na-kąąą? Na -kąąą?
Grįžti, grįžti...

AŠ
- Varškė! varškė!
Matai gi, Goliau, kad grįžtu
Ir - o, gražuoli! - gera man,
Kad visuomet tave randu.
Nebuvo taip, kad būtumei toli,
Tačiau gimtam krašte
Kitaip ir tavo skrydžiai,
Ir gyvenimas atrodo.
Būk geras, pakylėk kaip kažkada
Aukštai į dangų -
Pamatyti noriu,
Kaip jie, šiliniai,
Savo kraštą laiko.

VARNAS GOLIUS
- Duok man akis.
Akis man duoki.
Sunkus esi
Argi pakelsiu?
Miškais apaugęs kraštas
Su Nemunu, Merkiu, Ūla
Kiti jau barasi ir sako:
- Mes, dzūkai,
Esame viena tauta
Ir nevalia šilais akis užstoti.

AŠ:
Negi sakau, kad mes ne dzūkai?
Bet smėlyje įaugę
Su pušim kartu
Kai keliam širdį,
Rodome į Marcinkonis.
Sukrito aplink juos kaip aviliai
Šilinių sodžiai -
Darželiai, Musteika
Zervynos ir Puvočiai...
Bet, ėgi, mielas paukšti Goliau,
Ar man tau apie tai kalbėti?
Mes esam  miško žmonės
Mes - bitės viržių
Mes - išsilydę smaloje pušies -
Mes - Šklėriuose, Kabeliuose
Keliais suraišioti
Ir užlieti dangum  
Lig Varėnos,  Merkinės, Liškiavos.  
(...)
---------
Gero po truputį...