Tą akimirką  prisiminiau kaip grįžau į namus. Ten, pamenu, radau Emą. Ji desperatiškai ruošėsi kažkur išvažiuoti. Nustebęs pasidomėjau:
- Kas tau nutiko?
Žmona ilgai tylėjo, tik skubiai kraustė daiktus į didelį lagaminą.
-Tau aš nereikalinga...
Po to vėl įniko į kraustymą.
Jaučiausi pasimetęs, tad nežinojau ką pasakyti. Tačiau tyla  ilgai neužsibuvo. Pasigirdo Emos balsas:
- Nieko negalėjau padaryti. Jie mane šantažavo....
- Kas?
- Prisistatė san. epidemijos tarnautojais.
- Kažkokia nesąmonė.
- Tai teisybė, - gynėsi žmona, - jie sakė, kad mūsų būstas neatitinka gamtosaugos reikalavimų. Gąsdino baudomis.
- Man atrodo, kad jie kabinėjasi. Matyt, kažkam parūpo mūsų sklypas. Tos pretenzijos man atrodo nelogiškos, juolab, kad namas stovi tvarkingas penkioliką metų ir iki šiol, net kaimynams, niekas neužkliuvo.
Paskui pridūriau:
- Ar jie bent atvažiavo tarnybiniu transportu? Tie tipai buvo uniformuoti?
Pasigirdo atsakymas "Ne". Tuomet puikiai supratau, kad čia šantažas. Tačiau ko iš tiesų neprašyti svečiai siekė - negalėjau suprasti, netgi po išsamių žmonos paaiškinimų. Tačiau jos pasakymo "tu man nereikalingas" visiškai nesupratau ir neradau logiško paaiškinimo. Regis, nekviestų svečių vizito metu įvyko žymiai daugiau, o visos tiesos Ema man taip ir neatskleidė. Po to mintimis iš prisiminimų sugrįžau atgal į prišnerkšą patalpą.
Staiga atsilapojo metalinės durys ir du juodas uniformas vilkintys tipai vidun įvilko gal dvidešimties metų jaunuolį. Pastarasis atrodė paliegęs, nusilpęs ir išsigandęs. Vos tik atsidūręs patalpoje, o judmarškiniams dingus už užtrenktų durų, sušuko:
- Smirdžiai, jie manęs taip lengvai nepaims!
Paskui įvestasis sukniubo veidu į grindis. Pastebėjau, kad nepažįstamasis vilkėjo neaiškios spalvos džinsus ir suplėšytus marškinius. Kūnas buvo nusėtas mėlynėmis. Rankų oda paženklinta adatų dūriais, tad ne nuostabu, kad tą žmogų iš karto palaikiau narkomanu. Tačiau šiuo metu nežinojau kuo tikėti. Senukų pasidomėjau:
- Kas jis toks?
Tas, kuris nepasisakė vardo, nedrąsiai tylomis prašneko:
- Viktoras. Apsaugininkas iš "Supermark" parduotuvių tinklo. Taip anksčiau jis neatrodė. Viktoras buvo... sveikas.
Naujienos man drąsos neįkvėpė, tačiau laukti neketinau. Pakilau nuo purvinų plytelių ir lėtai prisiartinau prie nepažįstamojo, nes tuo momentu netgi pamaniau, kad žmogus prarado samonę ar net yra negyvas.
Viktoras, vos išvydęs mane, kruptelėjo ir paruošė kumščius kovai. Jaunuolio veido išraiška atrodė kaip laukinio gerokai įbauginto žvėries. Akys žvelgė paklaikusios, tad  nusprendžiau sustoti prie pat mūrinės belangę skiriančią pusiau pertvaros.
- Kas tau taip padarė? -  paklausiau jaunuolio.
Tačiau vietoj jo atsakymo išgirdau drebantį Roto balsą:
- Juk sakiau - daugiaveidžiai. Jie negaili nieko, net tokių nieko vertų pensininkų. Jiems mes - tik bandymams skirta mėsa...
Grėsmingas atsakymas nieko gero nežadėjo. Ši vieta nebuvo vien tik tualetas ir tų pensininkų žodžiai, regis, nebuvo jų fantazijos vaisius.
- Kur dabar jie, tie daugiaveidžiai? Ar tai tie juodašikniai?
Man jau kilo įtūžis vien belaukiant atsakymų.
Seniokas paaiškino:
- Jie tik paprasti prižiūrėtojai. Baisiau, kai tave išsitempia dviveidis...

Kol kas realios grėsmės belangėje nebuvo. Viktoras palengva atkuto. Tuomet skurdžiai papasakojo apie tai, kas jam nutiko:
- Jie mane badė adatomis, plonais strypais ir atseit atliko kažkokius tyrimus, vertė ryti kažkokį vėmalų spalvos skystį. Po to į gerklę kišo storą žarną... Apsiseilėję sadistai, kuriems neegzistuoja jokios šalies konstitucijos...
- Ar seniai čia taip? - įsikišau.
- Penkios dienos. Tik tiek. Už tūkstantį tris šimtus baksų išvyka turėjo būti kur kas geresnė.
- Ir tu kreipeisi į tą sumautą Donivelio agentūrą?
Viktoras  linktelėjo galvą, paskui ramstydamasis į sieną atslinko arčiau manes ir tų pensininkų.
- Ką gi, mums visiems gerokai nepasisekė, - tik konstatavau faktą ir ėmiau galvoti kaip čia protingai paklausus apie tuos dviveidžius. Iki šiol jie man atrodė kaip fantazijos vaisius - monstrai su dviejomis galvomis. Ir daugiau nieko.
Klausimų galvoje kirbėjo dar daugiau, o visi atsakymai į juos - skurdūs. Todėl iš  pradžių ėmiau žvilgsniu tyrinėti sienas, lubas bei grindis. Blankios lampelės šviesoje ne kažin kas matėsi, tačiau  net ir toks apšvietimas  mane tenkino. Visgi buvo pakankamai aišku, kad iš tos kameros lengvai ištrūkti nepavyks. Durys, kurias paklebenau, buvo tvirtos ir, regis, užsklęstos metaliniu skląsčiu arba dar blogiau - užrakintos keliomis spynomis. Sienos, pabeldus į jas kumščiais, paaiškėjo besančios storos, tad jas pramušti neturint tam specialių priemonių, buvo beprasmiška. Lubos ir grindys vilčių teikė dar mažiau. Ko gero, silpniausia vieta šitoje izoliuotoje patalpoje - durys. Tačiau pro jas ištrūkti buvo galima tik tuo metu, kai šios praviros. Nusiminęs grįžau ten, kur buvęs ir atsisėdau ant grindų. Tuo tarpu jaunuolis  kalbėjosi su tais dviem pensininkais.
- Erlai, ar tu prisimeni kuo baigėsi pervežimas į aerouostą?
- Nieko negaliu aiškaus pasakyti. Lūžau krėsle netikėtai  lyg sutvarkęs kelis butelius viskio. Atsibudau čia kaip ir visi kiti.
Jaunuolis bendravo su tuo, kuris man neprisistatė. Dabar bent galėjau būti tikras, kad tas paslaptingas žmogysta taipogi turi savo vardą.
- Iš kur tamsta būsi? - pasidomėjau jaunuolio.
Miestas, kurio pavadinimą jis paminėjo, buvo nežinomas. Tiesą sakant, pats buvau prastas geografijos žinovas, tad apie kitų valstijų užkampius beveik nieko nenutuokiau. Mane tenkino tik tai, kad žinojau jog yra didieji miestai ir dar keletas kitų, kuriuose lankiausi...
- Niu Rijade prabėgo visas mano gyvenimas. - pasakojo jis, -Ten liko tėvai ir žmogus, su kuriuo ketinau gyventi.
Čia jau įdomiau. Supratau, kad galvoti vien tik apie skylę, kurioje visi keturi trūnijame, nėra pati puikiausi išeitis iš susidariusios  padėties. Matyt būtinos pauzės, kuomet verta pakalbėti ir apie  kitką.
- O tu iš kur esi?
Viktoras kreipėsi į mane. Ir jam ne mažiau buvo smalsu iš kur esu ir ką iki tos nelemtos poilsinės kelionės veikiau. Trumpai ir gana lakoniškai viską apsakiau. Tik nutylėjau tą faktą, nutikusį namuose prieš išvykstant. Apie tai atmintis pažėrė daugiau  detalių. Paaiškėjo, kad Ema su nekviestaisiais raikalų turėjo nebe pirmą kartą. Tai buvo kažkokie tikrintojai, aptikę nemažai visokių pažeidimų. Dabar pamėginau tuos praeities įvykius susieti su  šia ekskursija. Galimas dalykas, kad tai tampriai susiję, o aš su žmona iš anksto, mums patiems nežinant,  buvome ruošiami. Kitas dalykas - į Liverną nusprendėme vykti drauge. Žmona, ketinusi skubiai palikti nesvetingais tapusius namus, galų gale persigalvojo ir tą įsimintiną vakarą niekur neišvyko. Ieškodami nusiraminimo, abu prie jaukiai besikūrenančio židinio vaišindamiesi vynu aptarinėjome būsimos kelionės smulkmenas.