pirma gaida nuslydo stygom tirpsmų tekėjimais analizacijon
lėkštėm priblokšta ir be skaičiaus ištryškusi subraižyton vibracijon
o forai švietė tik be takto sublaškę mintį ilgesio gelmėn
nušoko žmogis moteriai nuo delno atradęs skrydį visų antiprasmėn

antra gaida barbeno į vargonus sustingusius stingties balsu
varpai nutildyti o kalba žmonės sapnuos pažadinti pavasario balsu
trečias gaidas poetai tapė urbanos slėniuose plačiuos
nuo tilto šoko laimės neatradęs nepranašautas antižmogum

o groja su priešskambiais groja naktis tuščią sapną išaudus
po alaus sugurgusios pūslės paskutinės gaidos niekados nepadės
skeidžias šaligatvių sijos sudilusiais bėgių vargonais
meldžias urbos supančioti šokę ir netekę suieškotos prasmės