Juk mėnesienos įvairiausios būna.

Pirma – šalta, kada rasų metalas žolėmis pasrūva.
Ir rūkas neguli – jis kliūva
Už miško, upės, už dangaus
Ir galbūt netgi už žmogaus.

Kita – tvanki, kai žaibas trankos,
Kai prakaituoja kūnas, rankos.
Kada neleipę medžiai prašo
Duok atsigert bent vieną lašą...

O dar – tamsi, juoda naktis,
Kada net žvaigždės nenukris,
Kada mėnuo už debesies ištirpęs,
Tik baukščiai medžių lapai virpa.

O juk mačiau aš mėnesieną
Ne kartą, patikėk, ne vieną,
Kada naktižiedės žiedus išskleidžia,
Kai upėn mėnuo nusileidžia
Ir maudosi, ir žaidžia sidabru,
Sraunioj rėvoj – lyg mes abu...
O ji tokia ryški, tokia laiminga
Ir kaip gražu – kai žvaigždės sninga.
Ir gaudžiau... Gaudėm jas kartu –
Ta mėnesiena buvai tu...

Pabūk, manoji mėnesiena,
Pabūk, ne vien tik naktį – dieną.
Kaip gaila, jog gamtos taip surėdyta,
O juk galėtų mėnesiena būt ir dieną, rytą...
Nors kita vertus, ar nuo to priklauso...