Išsinarsto diena
Po akimirką byra į sutemas,
Apsilaižo naktis,
Į užuodžiamą guolį prapuola,
Išstuksena žibintas
Sekundę žiojėjančiai tuštumai,
Užgesina langai
Ugniaspalvę mėnulio gondolą.

Žvaigždės varva padangėj,
Prilimpa prie stiklo saldumas,
Nesapnuoja šaligatviai,
Tyliai garsai išsivaikšto,
Po langais įsikūkčioja
Vėjo apnuogintas kūnas
Ir rodyklės vienoda kryptim
Besislinkdamos aikčioja.

Neužmiega žibintai,
Įauga į juodą asfaltą,
Įelektrintą atspindį
Šiurkštūs paviršiai sugauna,
Skiemenuoja naktis
Niekada neišauštančią maldą,
Bet prieš aušrą
Pati sutema nusišauna.

Ir ištrykšta saulėtekis,
Kruviną dangų nušluosto
Debesies kampučiu
Nuo vėjuotų langų,  
Akmeninių žibintų ir gatvių.
Saulė kelia dangun
Šilumos prisisunkusią ostiją,
Vėl stuksena diena,
Numarinus naktinę vienatvę.