Kaštonų žvakės degančia ugnim
išsklaidė pilką rytmetinį rūką.
Ateiki susitikti su manim,
išpildyk tai, ko man labiausiai trūko.

Ateik, aš pavargau belaukdama,
ateik ir atvėsink krūtinėj ugnį.
Gyvendama many, buvai taip tolima
ir per atstumą vis viliojai, gundei.

Atneški saują saulės spindulių,
ir lašą tos rasos gaivios, perlinės.
Ateik, svajone, aš tave šaukiu,
atplauki tu čiurlenimu šaltinio.

Aš vis tikiu savuoju likimu,
sugrįš svajonės –būsiu vėl laiminga.
Todėl, mieloji, pas save kviečiu,
ir vėl gyvenimas man taps prasmingas.


2010.