Įžengiau į pušų valdas. Parudavę spygliai ir pernykščiai lapai drėgnu atodūsiu
kvėptelėjo į mano žingsnius. Medžiai gyvena tarpiniu laukimu. Tarp žiemos ir tikro pavasario.
Stebina šventa tyla. Tarsi pušynas klausytųsi Verbų sekmadienio mišių pamokslo.
Paukštukas cypteli vos kartą kitą ir susigėsta. Apsidairo, ar nebus sudrumstęs rimties.
O medžių šakos vis dar ištiestos, lyg šilumą kviestų. Matyt, pušys jaučia, kaip gyvybė
jau srūva jų rankomis.Pagaliau nusimetė sunkias žiemos riekes.
Sniego visai nematyti.Sugėrė jį samanų patalai, galingos medžių šaknys.O gležni
žibuoklių lapai paskleidė pirmą žalumą...
Einu ir kvėpuoju pilna krūtine. Aš tyliai...