Degėsiai
- Kas atsitiko? Saulė temsta? Pavasaris?
Tamsus šešėlis, pradėjęs šliaužti nuo pagirio, neskubėdamas gesino dieną ir tildė po pavasarį pasklidusius paukščius. Gamtos peizažas keitėsi, tamsėjo, protas suabejojo, kad gal tai, ką matėme gražaus, yra tik sapnas. Priartėjęs šešėlis nesikuklino ir ryžtingai užgulė mūsų pievelę. Net pamaniau, kad gal ne šešėlis, o mes su karieta, įslinkome į būties sandarą, paklysdami, kur mums nereikia.
-Tomai, Vidini, - ar neatrodo, kad pasiklydom? - ir pradėjau pro nosies šnerves traukti orą: -Hm, kas galėtų būti? Degėsiai? Argi nejaučiat? Degėsiais čia kvepia. Galvą guldau, kad taip.
- Gal prie kokios katilinės? - pasakė Tomas, tačiau jos jau žvalgausi. Niekur nesimatė. Buvo bažnytėlė, kapinės ir kelios sodybos, tačiau kad tai Velykių kaimas, negalėjau patikėti. Velykiai mano vaizduotėje buvo kaip Izraeliui Jeruzalė. Ir pats kaimas turėjo būti gražus, kaip ir jo pavadinimas, liudijantis šviesą, prisikėlimą, gražią viltį. To nebuvo. O mano nosis jau pati traukė ir traukė į plaučius orą, galvoje aidint žiniai:- Degėsiai. Tikrai. Nesuprantu, kaip čia šitaip gali būti. Argi galėjo Velykiai sunykti arba sudegti? Negali tokiose vietovėse būti gaisrų ugnies ir sunykimo. Negali.
Ir netikėtai prie karietos nušvito moteris. Taip, matyt, kažkada piemenims pasirodydavo Šv. Marija
Bet moteris į ją nebuvo panaši.
- Nugi buvo salė. Labai didelė. Parapijos. Nu, sudegino. Sudegė didelis pastatas. Čia būt gyvenvietė buvus.
- Kas sudegino?- kimtelėjo Vidinis.
- Nugi zakristijonas. Gyveno ant antro aukšto. Nugi papiroskės seniau nebūdavo. Mat, užkrėtė. Ėjo sau... Ne su šviesa, ale su balana, kaip seniau vadindavo. Mat, ir užkrėtė, ir sudegino. Didelis pastatas. Salė. Paštas. Buvo viskas. Taip čia ir iširo gyvenvietė. Liko, sakytum, tik pavadinimas- Velykiai, - pasakė it kaip nesuprantamai pasirodė, taip vėl išnyko.
- Jus suprantat, apie ką ji kalba? Graži pavardė - Kuodienė. Ir vardas gražus - Valė. Valė Kuodienė .
- Kad kalba apie gaisrą tai suprantama, tačiau atrodo, kad tas gaisras- kone pokario ar net Antano Smetonos laikų. Tiek metų praėjo. Negali būti, kad degėsių tvaikas išsilaikytų,- nemokėjau suprasti.
- Bet tu pagalvok, kas degė. Parapijos salė. Parapijos, - reikšmingai nutaisė balsą Tomas.
-Salė, Tomai, ne bažnyčia, - pasakė Vidinis. Jis irgi laikėsi už nosies it už velykinio kiaušinio ir buvo įdomu paklaust, iš kur Tomas žino pasirodžiusios ir išnykusios moters vardą, pavardę.
- Iš kur žinau? Pats noriu suprasti – iš kur?- pasakė ir tuo metu vėl išgirdome dainą.
Kai atėjo tylus ramus vakarėlis
Žirgelį balnojo jaunas bernužėlis.
Diena pradėjo šviestis, sučiulbo pavasario paukščiai.
- Jūs kas?- beveik pakuždom paklausiau
- Mykolas Jasiūnas. Turėtumėt žinoti..
- Manėme, kad ir Velykių kaimą suradę, bet dabar abejojame.- kažin, ar suradę?
- To, kuris anksčiau, tikrai nesuradote. Dvaro ir aš neprisimenu. Tik kelis pastatus. O bažnytkaimį prisimenu. Salė tokia didelė. Toj salėj buvo mokykla, parduotuvėlė. Sena špitolė. Ir toj špitolėj būdavo sueina vyrai baisiausiai. Per atlaidus, per rekolekcijas. Prirūko pilna dūmų. Priminta, sniego prinešta.
- Ką čia dabar. Buvo, buvo... Ir aš jauna buvau, tu irgi tik dešimčia metų vyresnis. Dainuok, Mykolai. Negąsdinki žmonių Velykiais.
Pasakyk, mergele, kur takeliu joti,
Prie kurių vartelių žirgeliui sustoti,-
klusniai uždainavo Mykolas, o jo moteris atsiliepdama:
Josi kur darželis tvorele aptvertas
Ir stiklo langelis mergelės pravertas
- Tai va, kokios mergos ir bernai jus pasitinka Velkiuose, - atsiduso Mykolas ir it pasididžiuodamas: - o aš žinojau, kad karieta atvažiuos. Na, netikėjau, kad beveik per Velykas, bet žinojau. Ar ne, bobul?- atsigręžė į savo moterį Mykolas:- O karietoje labai norėčiau pabūti.
- Kodėl gi ne?
- Vežėja?- sužiuro į mane moteris
- Vežėjas. Bet lyg ne iš tų, kurie į Sibirą vežė, - Ir paėmęs moterį už rankos:- Gal ir jūsų neišvešime
- Ė, mane jau norėjo išvežti. Tėvas buvo išvežtas. Nu, tėtę išvežė, kad žemės daug turėjo - 38 hektarus. Aš jau apsivedus buvau. Ir ten ieškojo, bet nesurado. Išvežė brolį ir tėvą. O kiti šeimos nariai pasislėpė
Įėjome į karietą.
- O! čia tai tik dainuok, ir dainuok, - pirmas prabilo Mykolas, - Čia kaip dvasioje. Čia kaip... Net nežinau, į ką parodyti. Kai išeini iš tokios erdvės, galima suprantu, kodėl dūmai graužia akis. Apsidairyk, bobul. Kaip širdyje. Mažutė ji, kiek daug gyvenimo, kiek meilės ir neapykantos talpina.
Sustojo prie lango ir lyg matydamas anuosius vaizdus:
- Kaime daug žmonių seniau gyveno. Prieš rusą, prieš kolūkius. O paskui, kada rusai užėjo, kada kolūkius sutvėrė, tai jaunimas išsilakstė. Nenorėjo dirbti. Sumažėjo viskas. Žmonių mažai. Pastatai, tie supuvo aplink mūsų parapiją. Velykių žmonės išsikėlė. Liko visai po vieną, po kitą. Va, dabar likom tik trys gyventojai. Iš viso trys gyventojai Velykiuose.
Klausti jau nereikėjo. Žvilgtelėjęs veidrodyje pamačiau savo nosį. Rodant ją galima buvo įtikinėti, jog būtent tokią nosį privalo tutinti kiekvienas save gerbianti vežėjas. Ji pampo, išpampo, pasidarė didesnė už Velykų Velykiuose kiaušinį. Klausydamasi Mykolo ir jo moteries pasakojimo, tikėjau ir abejojau, abejojau ir tikėjau, tačiau nosis teikė ryžto, drąsos, įkvėpimo ir tai, kaip suprantu, padėjo atskleisti galbūt šiam pasakojimui esmingiausį dalyką, nes nežinia kodėl paklausiau:
-Gal žinote, ponai, kada Dievas, ar kas kitas sukūrė ugnį?.
„Ir Dievas tarė. Tepasidaro šviesa. Ir pasidarė šviesa. Ir Dievas matė kad šviesa buvo gera , ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių,- pacitavo iš Senojo Testamento Jasiūnienė, o jos 83 metų vyras, paklausęs ar jau galima dainuoti, atsakymo nelaukė:
Jojau kur mergelė, geltonom kaselėm
In mane žiūrėjo mėlynom akelėm...
„Užrašai iš Savęsp(i)“