Baltas rūkas, o gal tik antklodė,
Kurią man vakar atnešė mama,
Tačiau pasaulis šviesiai užtušuotas
Nuo šalčio drebančia ranka.

Gal tai tik akys nuovargiu alsuoja,
Kad atsikvėpčiau sekundei pailsėt,
Bet juodos dėmės kelią kloja,
Aš susvyruoju ir turiu prisėst.

Beformiai medžiai ir bekvapės gėlės,
Gal tik todėl, kad pasakų nėra,
O gal kažkas seniai mane naudoja,
Kaip termometrą išmatuot jėgas.

Aš kartais per silpna pakelti tylą,
Dažniausiai per stipri išgirst garsus,
Naudok, jei vis dar ašaros nebyra,
Kai atsistojus, iš naujo vėl klumpu.