Tai buvo mano pirmoji meilė. Ir kaip ir viskas, kas pirma, tai buvo įstabu, nepakartojama, didinga ir reikšminga.  Tai buvo be galo romantiška ir įsimintina, kad aš ligi šiol prisimenu tai su didžiausiu malonumu, kaip skaitydamas gražiausią pasaką ir pats dar tuo didžiai tikėdamas. Aš taip tikrai pergyvenau šį jausmą ir jis buvo toks stiprus, kad žodžio „meilė“ nerašysiu kabutėse. Tai buvo tikrų tikriausia meilė, nors man tebuvo ketveri metai. Sutikit, juk niekas negali nustatyt laiko, kada mus pirmą kartą aplanko šis didingas jausmas.

Taip. Gręžiuosi į tuos negrįžtamai prabėgusius laikus, kai dar tikėjau pasakom... Čia būtina prisiminti tą momentą, kai pirmą kartą sužinojau suaugusiųjų tiesą. Koks tai buvo išgąstis vaiko sąmonėj, koks nusivylimas ir pyktis. Jaučiau, kad slysta žemė iš po kojų. Nežinojau, kuo tikėti. Net močiutė, tas vienintelis žmogus, kuriuo besąlygiškai tikėjau, pasirodo, sakė netiesą. Pajutau pirmo melo skonį. Ir iš ko? Iš paties brangiausio, vienintelio žmogaus. Be galo skaudus žinojimas... Kaip suprantat, mane pirmoji meilė aplankė dar tada, kai aš tikėjau pasakom...  Bet apie viską nuo pradžių.

Pradėsiu nuo jos, gerosios namų sielos. Mano geroji, nuostabioji, nepakartojama močiutė. Tai žmogus, kuriam viskas visada buvo tik gerai. Kuri mamos aimanas ir verkšlenimus atremdavo sakydama:
  – Duonos yra. Pieno yra. „tramdydavo“ smarkaujantį tėvą, dar savo jaunystėj girdėtais žodžiais:
– Cycho, Mykus, cycho...
Ji buvo labai liesa, greita, guvi moteriškė. Mokėjo visus kaimo darbus. Labai mylėjo mus visus- mane, mano brolius ir seseris. Jai niekad negaliojo tokie pasakymai, kaip: „Ką žmonės pasakys?“. Visas jos noras ir troškimas buvo matyti visus besišypsančius Čia ir Dabar. Dėl šitos savo nuostatos, pamynusios „aukštesnius tikslus“, jai ne kartą teko kentėti nuo abiejų mano tėvų. Na, aišku, ne fiziškai.

Taigi. Buvo graži, baltai debesuota, ką tik nulyta, tyra pavasario popietė. Jokios dulkelės, jokio vėjelio. Gamta budo po didžiojo pavasarinio atsinaujinimo ir lietaus, apvaliusio dieną nuo nuodėmės. Ir štai tokią dieną mane močiutė išsivedė į laidotuves. Gretimame kaime mirė moteris ir žmonės, laikydamiesi šio krašto papročių, rinkosi į pakasynas. Nei aš tada supratau, kas yra mirtis, nei man labai rūpėjo tai išsiaiškinti. Labiausiai man patiko tolima kelionė. Iki Gerkonių kaimo turėjo būti maždaug du kilometrai. Kelionė su močiute – tai nepakartojama! Kelionė su draugu, kai tu sustoji, kai tau norisi pakalbėti su žiogais,  išsilaužti karklo  lazdą su gumbu, ant kurio gali pasikabint ryšulėlį. Ir kokių tik reikalų nenutinka tokioj tolimoj kelionėj! Dabar neatsimenu tų kelionės smulkmenų. Nelabai atsimenu ir laidojimo ceremonijos. Tik atsimenu, kad buvo daug žmonių, kad visi meldėsi, giedojo, ir prie duobės, kur grūdosi visi susirinkusieji,  aš prasisprausti negalėjau...

O labiausiai, o labiausiai prisimenu ją, mažą mergaitę kreivom kojytėm, žemiau kelių suknele, moliu aplipusiais sandalėliais, dviem susivėlusiom kasytėm su melsvais kaspinais. Jos mėlynos akytės tokios tyros klausiamai žiūrėjo į mane. Žodžių nebuvo, bet pasakyta buvo daug. Tik nelabai galėčiau paaiškint, kas. Tai buvo jausmas, stipresnis už paklusnumą ir meilę močiutei. Jausmas, niekur dar nesutiktas ir griaunantis, neigiantis viską, kas buvo iki tol. Tai nenugalima trauka prie šios mažos būtybės su suknele, išmarginta mažais drambliukais. Rodos, viską padarytum dėl jos. Viską. Mane aplankė pilnatvė, kai buvimas su močiute atrodė kaip aidas prieš buvimą su šia mergaite. Močiutės paragintas, paėmiau ją už rankos. Ji neatgniaužė delniuko, nes jame laikė akmenėlį. Taip ir stovėjom susikibę su akmenėliu...
– Ar nori ją parsivest namo? – paklausė močiutė.
Atrodė širdis iššoks iš krūtinės. Taip man jos reikėjo. Pajutau begalinį dėkingumą močiutei. O jai, šiai pasakų būtybei,- kažkokį nuosavybės jausmą.  Negi taip gali būti? Negi laimė taip šalia? Juk močiutė negali juokaut? Paglostydama abiem galvas dar kartą patvirtino, kad jei noriu,  parsivesim ją į namus. Ir gyvensit kartu. „O Dieve nuostabusis! Mes gyvensim kartu! Mes gyvensim kartu!“ – toji mintis gniaužė kvapą, kaustė judesius, būrė. Negalėjau nei kalbėt, nei judėt... nesupratau, nesuvokiau aplinkos.  Mergaitė ėmė traukt rankytę, nes nuo mano suspaudimo jai ėmė skaudėt delną. Akmenėlis buvo truputį kampuotas. Šiaip ne taip ji išsilaisvino iš mano nevalios ir prisiglaudė prie savo močiutės. Dabar aš stovėjau prie jos visą laiką kaip sargybinis ir nekantriai laukiau, kada baigsis tos laidotuvės ir mes eisim namo. Susirinkusieji sugiedojo „Viešpaties angelą“ pranešdami, kad pakasynos baigėsi. Vėl paėmiau mergaitę už rankos. Ji bandė ją ištraukti. Kuo labiau aš jai rodžiau savo meilę,   tuo labiau ji suposi į savo močiutės sijono klostes. Aš paguodos ir užtarimo žvilgsnį nukreipiau i savo močiutę. Laukiau, kad ji man padėtų išspręsti šį nesusipratimą, neabejojau, kad įvyks tai, kas sutarta ir aš šią mergaitę, šią pasakų fėją parsivesiu namo. Ir nustebau, kai pamačiau, kad močiutės ketinimai jau pasikeitę. Ji man dar vis nerimstant ir vis ketinant sugriebti mergaitę už rankos, truktelėjo mane į save ir pasakė, kad gal tiek to... šį kartą... Parsivesim mes ją kitąkart.  Na, jau šito tai nesitikėjau. Ir dar iš savo močiutės, iš žmogaus, kuris mane visą laiką taip lepino, gynė nuo mamos ir tėvo perdėtų reikalavimų. Man žemė pajudėjo po kojom. Iškilo baisus pavojus mano laimei, mano meilei, kuri, rodės, tokia tikra, taip arti, tokia nenugalima ir garantuota. Aš ėmiau priešintis, kaip tik mokėjau. Nesuvokdamas tokios neteisybės, užsispyriau kaip ožys ir nepajudėjau iš vietos. O geroji, gailestingoji, nepakartojamoji močiutė, nerasdama kitokių būdų, kaip mane parvesti namo, ištraukus iš mano rankų karklo rykštelę, perbraukė man per blauzdas. Aš neatlaikiau šios dienos įtampos ir... Stovėjau vidury balos. Per blauzdas bėgo šilta srovelė... Močiutė kažką garsiai kalbėjo. Pro šalį ėjo žmonės... O netoliese, įsisupusi į savo močiutės sijono klostes, stovėjo JI, rankoje spausdama akmenėlį ir žiūrėdama į mane savo nuostabiom mėlynom gražiom akytėm.