Magišku ratu beslenkanti rodyklė,
Tarytumei kartotų judesį gamtos.
O mano aš – iškritęs iš taisyklės,
Įsakmiai slenku nuo pradžios lig pabaigos.

Nulemtu keliu vingiuotu ir kalvotu,
Į statų kalną kopiu pradžioje,
Kupinas vilties į savąją Golgotą
Ropščiuos ir štai ant skardžio prarajos.

Ne nauja tai. Viltis į kitą krantą
Per prarają į amžinybės sodą,
Palikus kūną, sielai lieptą randa -
Stokos, kančios ir ilgesio paguodą.

Bet kai nuo skardžio atveria nasrus
Bekūnis siaubas tuštumos niekingos,
Išgąsdinta mintis sugrįžta į būties namus,
Iliuzijos numetus skraistę išganingą.

Aš čia esu ir kaip bebūt trošku,
Asmens lemtis – mirtingas ir baigtinis:
Prarajoje – išnykstančiu tašku -
Akimirksnį virš prarajos – buvimas.
.