Sergu. Širdies nepakankamumas.
Tavęs kažkodėl visad maža ir maža,
Net jeigu ištirpsta už lango ramumas
Ir liejas į pilnatį tarsi miražas.

Iškyla minutės ne leistos, o liestos,
Ir vis dar renku po eilėraštį tykų
Iš rinkinio kur manimi tik atskiestas
Ir gaila (ar ne) bet ne mano rašytas.

Ir pilasi rimai tokie, kur nereiktų
Rimuoti, sakykime \"daiktas ir daiktas\",
Bet valandos apgulant nakčiai juk taikios
Net valandą prasukant (regis praleidžiant).

Lai būna sakau. Taip jau kaip išsirašė,
Matyt, kas diktavo, tas žino, kaip būna,
Nes aš - juk Dievuliau, žiūrėk, kokia mažė,
Ar man atlaikyti eilių stamantrumą.