Aš nusidriekęs tarp grėsmingų polių –
Gimimo mirtimi jie atsiskyrę,
Ir tarpas tas toks menkas tik iš tolo,
Matuojamas dešimtmetiniais yriais.

Užgesusiom sekundėm jis sukrautas
Į aukštą ir kampuotą laiko sieną –
Žmogus tekėjo, veržės upės srautu,
Diena dienon lig kaklo užsiėmęs.

Čia daug šviesos ir melo, ir patyčių
Surizgusių ir sumaišytų kiaurai –
Lyg kas ant juoko visa tai surišo,
Arba kaip vyną suvertė į taurę.

Gyvenimai po vieną nesimėto,
Jie ne stiklainiais išvalytais spindi,
Juose mintis – tarsi granitas kietas,
O išmintis lyg supilta į indus.

Visa jėga po to, kai mūsų aistros
Užgęsta ir išaušta tyliai rytas,
O vagos vakar lygintos ir verstos,
Jau praeities sekundėm uždarytos.

Kaktomušom susiduria likimai,
Išsiskiria, nutrūksta tarsi stygos –
Iš jų ateina mūsų palikimas,
Judėjimui ir dabarčiai prilygęs.

Ir kiekvienoj būdelėj spindi akys,
Ir kraujas teka varomas per kūną –
Nors niekam nieko būtum nepasakęs,
Čia vienodumo niekada nebūna.

Kiek daug takų per širdis ir per protą,
Spalvų gausybe vingiai nudažyti,
Pasaulis tas juk duobėmis kalnuotas,
Skausmu palietas tikras gėris žydi.

Kokia trauka mažam žodely „būti“ –
Ir duona, ir draugystė, ir sprogimai.
Juk kiekviena gyvenimo minutė,
Tarsi pirma po mūsų užgimimo.

Nutraukia kartais tos minutės skrydį
Nežinomi ir negirdėti kirčiai –
Su mirtimi pasaulis susilydęs,
Kai būna žmonės nerimu įniršę.

Ir talismanas būna reikalingas,
Be jo buvimas kartais net užgęsta –
Žmogus save sudaužo tarsi ringe,
Jei potvynis gyvenimo be brastos.

Atsitikimais ir nenormalumais
Kočiotas ir lamdytas visą amžių
Ir nuo kitų gyvenimų suglumęs
Jis kartais po sėklelę išsiaižo.

Iš jų kiti gyvenimai vėl stiebias,
Kabinas apyniais į laiko kietį
Vieni sustingę į negyvą stabą,
Kiti pripratę vargti ir kentėti.

Aš užgęstu žvake papūtus vėjui –
Žmogus esmė nubunda su gyvybe.
Per visą amžių ne kažkur nuėjęs,
Ir visada suradęs savo ribą.