Leisk, nuausiu tau batus. Nesakyk, kad gėda,
kad viską padaryti pats gali. Juk man lengviau.
Nesudėjus bluosto klausdavau nakties, kada sugrįši. Tyla, sugriebusi margą
rudens skėtį, atnešdavo tavo atsidūsėjimų ir balso likučius. Nesiskųsdavai, kad
kulnys nutrinti, o marškos baigia plyšti, tiesiog ėjai žegnodamas save, kaip
kad mane išeinant.
Nagi, leisk, numausiu tau kojines. Nuprausiu
pavargusias kojas ir sutvarstysiu žaizdas.
Prieš paliekant namus, žadėjai man gražų gyvenimą, skardų vaikų juoką ir
nevaržomą laisvę. Prisimenu, kaip iš už krosnies išsitraukei batus – auliniai,
blizgantys ir nesudilę tada jie buvo – ir, apsiavęs juos, žengei per slenkstį,
sakydamas, kad gyvenime nori palikti savo pėdas. Nedylančias.
Prašau, leisk, paskutinį kartą pajaust
tavo plaukų švelnumą ir akių mėlį.
Išėjai. Aš likau tavęs laukti, gyventi tuo laukimu ir ilgesiu, jausti, kaip
karštos ašaros išrėžia dar vieną gyvenimo pėdsaką veide. Negailestingai,
nesustabdomai. Ir taip kasdien, kol sugrįžai. Tiesa, ne tu, o tavo nutrinti,
dulkini auliniai, palikę gilias įspaudas man atminty.
Dieve, leisk dar kartą suimti už rankų, priglausti
prie savęs ir jausti jo kūną per amžius.
Gyvenimu ėjai basas. Tyla šnibždėjo, kad tik švarios sielos pėdos pasilieka
giliai, niekada neišnyksta. Visai kaip tavosios. Vis dar tebeįspraustos gimtoje
žemėje, manyje ir žvaigždžių take, kuriuo ėjai, eini ir eisi.
Dieve, priimk ir mane po amžinybės debesiu basą.