Ar aš tau nesakiau, kad nors manajame gyvenime mažai spalvų, tačiau gausu muzikos?
Ta dievo užuomina, kad nesame vieni, kol galime girdėti vėjo varpelį,
šiandien pradėjo skleistis pavasariu.
Einu gatve po nosimi švilpaudama tą iki skausmo pažįstamą melodiją (prisimeni?)
ir jaučiu, kaip plaučiai plečiasi nuo palaimingos aistros.
Tik nesakyk, kad tau taip nebūna.
Nebūna akimirkų, kai džiaugsmas nebetelpa krūtinėje ir atrodo,
tuoj tuoj dvasia, palikusi kūną, glamonės mėnulį.
Mes apsinuodijome grožiu
ir jo malonume mirėme dviese.
Taip saldžiai, lengvai ir neskausmingai.
Bet leisk dar kartą išgirsti tave, pažinti tave, kvėpuoti tavim...
... kai šnara blakstienos simfonijas.
Muzikoje aš girdžiu tave,
danguje seku tavimi,
pajūryje žengiu tavo pėdomis,
stebėdama paukščius skolinuosi tavo juoką...
ir mirštu.

Nes grožio kerai mirtini.