6

Šį vakarą, manęs tu nepaklusus,
Viltim, svajonėm, meile gyveni...
Sapne man vėlei šneka pušys
Ir skamba kloniai dyvini.

Kaip man tave nuvest į šitą šalį,
Kur gluosniai sakmę seka vakarais,
Ten, kur žolynai šnabždasi biržely,
Užburti vasaros kerais?..

Skaičiuoji vėl neramų mintie tvinksnį,
Mažytę viltie gėlę augini –
Dainuoji man kiekvieną žingsnį,
Kad tu manyje gyveni.

7

Nakties juodų akių vyzdžiuos
Šį kartą atsako ieškojau:
Kas tu, mana diena, kuriai meldžiuos,
Kuri lyg elgeta svetur klajoja?

Kryžiavos vėjų špagos ir mintis
Kaskart už pažinimo būvį grūmės
Ir degino lyg užguita ugnis
Į nežinią nutolstantis artumas.

Artumas pilnaties minčių ir žodžio,
Kasdienio šviesulio viršum galvos,
Geros širdies, kuri paguodžia,
Kai sugrįžtu iš nebaigtos kovos.

8

Šiąnakt keistai kalbėjo mudu:
Pailsęs aš ir tu, nerimstanti širdie,
Kartojai man, kad tavyje viltis pabudo,
Kad gimė danguje maža žvaigždė.

Ilgai kalbėjom, nakčiai leidus,
Apie dienas, mainytas į monetą,
Apie randuotą sielos veidą,
Kurį apspjaudo ir apmėto.

Kaip vaikas, paklusnus, nuleidęs galvą,
Aš vėlei patikėjau, kad esi
Parinkus man lemtingą spalvą
Kasdienio ryto spindesy.

9

Mes taip ilgai ne tuo keliu keliavom
Ir nešėm duoklę netikriems dievams,
Už nuodėmes seniai neatgailavom –
Sugrįžkim nusilenkt gimtiems klevams.

Tave ilgai aptemęs protas trėmė
Iš meilės ir tikėjimo šalies.
Tu pavargai per ilgą praradimo žiemą
Be šviesulio ir be vilties gėlės.

Bet šiandien tu kantriai rami –
Srovena karštas atgimimo kraujas.
Diena tiki tu ir savimi,
Ir auga vilties rūmas naujas.

10

Už nerimą, už truputį paguodos,
Už sapną, lankantį mane,
Už žemė, kur užgimsta sodas,
Už nuovargį manam delne.

Už tai, kad ašarą padovanojai,
Nakty prakalbinai mane,
Už tai, kad džiaugiasi šilojai
Pabundančio pavasario žinia.

Už tai, kad nenurimsta kraujas,
Kad gema rytmety raidė,
Kad alma upės sraujos,
Dėkoju tau, mana širdie...

Pabaiga