Krisiu į Tavo glėbį
ir užmigsiu miegu amžinatiniu.
Žmonės žiūrės ir nesupras -
stiklinių karolių sauja
pabirusi Vilniaus skerzgatviais.
Kojos nebepaeina,
guliu tarsi nukirstas medis.
Tik mano lakštingala gieda
tarp Tavo lūpų raukšlių.
Smėlis plaukų galiukuos
vaikšto kaip saulės dukros.
Veidą nusėja švelniai
boružių bučiniai.
Glostau aušrų liežuvį
spinsta per lūpas saulė.
Žiojasi rytas, žiojasi
vėjais į mano namus.
Šyla dvasia pasišiašus
suglaudžia plunksnas nulūžusias.
Gręžiasi angelas, gręžiasi
veidu vėliai į mus!