Ėjai – tuo metu aš stovėjau,
Mačiau – linko šakos nuo vėjo.
Žinau – tai tik medžiai nulinko,
Jausmai tartum vaisiai išbrinko.
Lyg mano ar tavo nebūta,
Lyg buvom bedaliai rekrūtai,
Širdis – ach – nudegino ugnys,
Tarytum šalia mes bedugnės...
Kur kristi galėjom iš karto...
Tik tu negalėjai ištarti
Kad mudviejų vaisiai išbrinko,
Kad medžiai nuo vėjo nulinko
Ir krintant nereikia net aukščio...
Išskrido, bet grįš mūsų paukščiai
Ir tai, kur galėjom nuskristi
Tereikia tik kartą nukristi.
...............................................
Ėjai, bet vis tiek pastebėjau,
Nuleidęs tik galvą stovėjau –
Ir vėjas, ir vėjas, ir vėjas...
Tave aš laikiau – neturėjau...
Ir galbūt – tereik apkabinti
Ir galbūt – dar kartą užgimti
Ir skristi nebijant to aukščio...
Sugrįš, tikrai grįš mūsų paukščiai...