Jau sako mums senoliai – baigiasi vargai...
tik pirštai neria kelią mintinai rožančiui,
o lūpos šnara rudeniu – vaikai, vaikai,
išsaugojom jums maldą, užslėptą užančiuos.

Išalkusiems lyg duoną beria trupiniais –
tik mes nemokam pabučiuot  ir susirinkti,
ar mes jau nebe tie – ar nebe tie laikai –
ne kruopščiai sėti sugebam, tik žerti viltį.

Mums grūdas – nebe sėkla, nearti laukai,
ir akmenys nenurinkti, o sėjame daigais.
Ir sako sau senoliai – nebe tie laikai...
O galbūt mes jau nebenorim būt tokiais?