1.Toks žalias miestelis Rokiškio rajone. Raudonu pliušu aptraukti foteliai kultūros namų direktorės bute, todėl jis panašus į kokį nors Lenino kambarį. Stiklinė arbatos prieš repeticijas. Vaidiname Ostrovskį. Ne, ne tą  „Kur grūdinosi plienas“, bet kažkokį kitą.  Aktoriai: jų daug, bet įsimintiniausi: mechanizatorius Stasiukas, traktoristas Albinas, melžėja Zofija. Siužetas –  viešbučio svečiai (visokie ten partiniai veikėjai ir pan.) turi užgaišti, nes lauke siaučia pūga, ir jie, žinoma, ima aiškintis tarpusavio santykius – visokius ten meilės trikampius bei apskritimus. Scena, kai svečiai vakarieniauja. Kultūros namų direktorė raukosi. Neįtaigu. Netikroviška.  Aktoriai, prisiklausę režisierės pastabų, kąsosi pakaušius, kol vienam iš jų viltingai sužiba akys...
Premjera. Dabar ši viešbučio  vakarienės scena net super reali. Po sceną mėtosi keptos vištos kaulai, įsilinksminę aktoriai kilnoja stiklinaites ir visai nesiruošia baigti vakarieniauti. Zofija, vaidinanti viešbučio administratorę, jau trečią kartą kviečią Vasilijų Ivanovičių, t.y.  traktoristą Albiną prie telefono, kol , nesulaukusi jokios reakcijos, pati tiesiog ištuština stiklinaitę ir riebiai nusikeikia. Publika tiesiog šėlsta.Po šios scenos visas spektaklis įgauna įdomių spalvų bei netikėtų siužeto vingių.
2.Gorbačiovo laikai. Degtinei – ne. Miestelis Molėtų rajone. Kažkokia rimta proga. Ir, aišku, ilgai repetuotas spektaklis. Kultūros namų direktorė Berta visus rikiuoja kaip  generolas kareivius prieš mūšį. O aktoriai patylom mąsto – kaip atšvęsti.  Visur – kaip Sacharoje – nė lašelio ko nors stipresnio gomuriui suvilgyti. Pasklinda gandas, kad degtinės yra  Pabradėje ar kažkur panašiai.  Kadangi iki spektaklio likusi dar gera valanda, ten išsiunčiamas desantas – vairuotojas Daniokas. Laikas eina. Nei Danioko, nei degtinės.  Mums abiems su Danioku kaip tik reikia vaidinti pirmiems. Po grimo kambarį įtūžusi blaškosi svarbiausio vaidmens  atlikėja Danguolė.  Atlekia pas mus uždusęs pirmininkas Pranas:
- Ko nepradedat, jo majo? Visa rajono valdžia jau vietoj, laukia.
-  Daniokas vėluoja, - šoksta aiškintis  jau violetinė iš raudonumo Danguolė, - kai jis tik pasirodys tai aš jam tik į snukį, į snukį.
- Ir duok, ir duok jam Dangute, ir aš dar pridėčiau. Gana, pradėkit greičiau tas savo litanijas – ir jis valdingu mostu užtrenkia duris.
- Nu reikia pradėt. Tu, kai išeisi į sceną, tai ilgai ten vaikščiok, mišku grožėkis- moko mane Berta – o aš tuo metu ką nors sugalvosiu.
Taip ir padariau. Lėtai išslimpinu į sceną, nutaisiusi mįslingą žvilgsnį, apeinu vieną butaforinį medelį, po to kitą... Iš užkulisių lenda kažkokia žmogystė. Aš vos užgniaužiu juoko priepuolį.Tai Berta, persirengusi vyru. Vaidins vietoj pražuvėlio Danioko. Vos tik pasikeičiame pirmomis replikomis, iš užkulisių pasirodo Daniokas. Jam ant skruosto ryškiai šviečia penkių pirštų antspaudas.
- Ar aš taip  labai pavėlavau?- garsiai paklausia jis...
3.Baltarusija. Minskas. Vaidinam vietiniams lietuviams su įkvėpimu. Grįžtant užsukam į vieną parduotuvę. Nepasakyčiau, kad lentynos tuščios. Jos pilnos šio bei to stipresnio ir kur kas pigesnio negu pas mus.Tik va maisto tai nėr. Pasienis. Batkos Lukašenkos anūkas praleidžia mus ramiai, tingiai spjaudydamas saulėgražas. Kai įlipa mūsiškis pasienietis, pasijuntame visai drąsūs. O jis taria: \"Atidarykite tašes, ponai ir ponios\".  Pagalvojam , kad tai pokštas. O jis pradeda tikrinti. Kaip rentgeno spinduliu peršviečia mūsų daiktelius tokiu stipriu prožektoriumi. Tiesiog mėgaujasi savo galingumu. Vis ištraukia draudžiamą perteklių ir rikiuoja autobuso priekyje. Po to liepia išpilti. Ne baltarusiškos degtinės mums gaila, ją tylėdami išpila režisierius Juozas ir kaip niekad nekalbus Stanislovas.Baltarusiška degtinė upeliais teka į lietuvišką purvynę. Jaučiamės pažeminti, sumenkinti, sumaišyti su tais purvais. Saviškio.
4.Abu su Zeniumi vėluojame, mat ieškojom mūsų režisieriui Juozui gėlių - jo jubiliejus... Režisierius piktas, barasi. Spektaklis eina nei šiaip nei taip. Pabaigoje, didžiai Juozo nuostabai, pakeičiame truputį finalinę sceną ir įteikiame jam gėles. Juozo akyse ašaros...Jis vėliau sako: \"O aš dar bariau jus...\"

Daug būta tų spektaklių bei įvairių nežinomų, bet nuoširdžių ir šiltų aktorių, kurie gyvenimo teatre suvaidino savo roles. Melžėja Zofija ištekėjo už mechanizatoriaus Stasiuko, o traktoristas Albinas, tai sužinojęs, kažkaip pasuko savo Belorusą į medį. Nuo patirtos traumos jam gal suskystėjo smegenys, o gal kaip tik atėjo į protą, nes, kiek žinau, pasidarė zakristijonu.Na, bažnyčia - tai beveik kaip vieno aktoriaus teatras... Pirmininkas Pranas tapo doru ūkininku ir sėkmingai naudojasi ES parama. Berta ėmėsi skudurų verslo, po to jį metė ir vėl grįžo į kultūrą. Daniokas tapo eks vairuotoju, nes pragėrė teises. Deja, smarkioji Danguolė neatlaikė konkurencinės kovos – žlugo jos parduotuvė ir ji savo noru baigė spektaklį. Zenius, kaimo poetas, neatrastas talentas, savo vaidinimą baigė su trenksmu - žuvo, sprogus dujų balionui....Režisierius Juozas toliau stato savo gyvenimo spektaklį. O aš?   Vis dar vaidinu? O gal ir ne....tiesiog- gyvenu.