Tik vėlai vakare, išalkusį ir ištroškusį, lydimą trijų automatais ginkluotų negrų, iš karcerio tamsiame rūsyje, Astą atvedė pas būrio vadą.
– Jei tai būtų kas nors kitas, – griežtai prašneko vadas, taip ir nesugebėjęs savuoju žvilgsniu palaužti išdidaus ir veriančio Asto žvilgsnio, – dabar jis su skyle galvoje jau voliotųsi dykumoje, o jo kaulelius tampytų išalkę hienos. Tačiau apie tave girdėjau daug gerų atsiliepimų ir visai nenorėčiau prarasti tokio puikaus kario, kokiu esi tu. Geras karys kartais atstoja visą pulką. Tačiau privalai suprasti, kad įstatymai yra vienodi visiems, o mes tik turime jiems paklusti. Čia niekada nebuvo išrinktųjų – nebus ir šįsyk. Mirtis nesirenka, o tik vykdo Alacho nurodymus. Karas nesupranta nepaklusniųjų ir visuomet jais atsikrato – tai tik laiko klausimas.
Astas stovėjo plačiai išžergęs kojas ir nė sekundėlei neparodė, kad gailisi dėl to kas įvyko. Jis nepripažino savo kaltės.
– Tas karininkas, šįryt, mums visiems spjovė į veidus, – vadui nutilus, pagaliau paniekinamai pratarė Astas. – Tas niekšas paniekino visą būrį. Vieno nelaimė – visų mūsų reikalas. – Dabar jis troško, kad tas šunsnukis arabas jų atsiprašytų.
– Taip, tu teisus. – Šie pavaldinio žodžiai, berods, patiko vadui, o gal tai tebuvo tik įmantrus psichologinis triukas. Tačiau kaip ten bebūtų, jis mostelėjo vienam iš negrų įsakydamas nuimti Astui antrankius ir liepė visiems pasišalinti. – Sėsk. – Likus dviese, vadas parodė galva į kėdę prie plataus stalo. – Aš sutinku – jūs privalote laikytis komanda, – tęsė jis. – Tačiau suprask, žinau, tikrai esi nekvailas... Stovyklos įstatymai griežti ir nelaužomi. Jie negali būti kitokiais, nes čia ne kurortas, o jūs ne poilsiautojai susirinkę pasideginti saulėje. Šįsyk tau atleidžiu. Tačiau nežaisk su ugnimi ir žinok – sekančio karto neturi būti, nes jis bus paskutinis. – Ir tingiai nusižiovavęs, vadas tėviškai pridūrė: – O dabar eik, ilsėkis. Jau greitai rytas. Tik pailsėjęs karys jaučiasi pilnaverčiu kovotoju.
Bene sunkiausia buvo Ingai. Čia nebuvo atskirų miegamųjų, nebuvo dušų ir tualetų moterims, nebuvo jokių, net pačių elementariausių higienos palaikymo sąlygų. Visi fiziniai ir moraliniai krūviai, kurie neretai darėsi per sunkūs net tvirtiems, gyvenimo užgrūdintiems vyrams, gulėsi ant jos moteriškų pečių nė truputėlį nesumažinti. Čia nebuvo programos minimum, čia buvo tik programa maksimum; ir ji tapo visiems vienoda, nes kaip aiškino instruktoriai, tiesa, suprato tai ir patys žmonės, gyvenimas nepripažįsta minimumo ir visuomet reikalauja maksimumo. Gyvenimas neskiria lyties, nekreipia dėmesio į amžių, o egoistiškai dalija į dvi dalis, suteikia dvi galimybes: pasigailėti arba bausti. Deja, pasigailėjimo verti tik tie, kurie nepriekaištingai įvykdo programą maksimum, nes jie tampa nebelygiaverčiais mirties priešininkais. Inga puikiai suprato, kad iki šiol tebegyva tik Asto dėka, kuris kartą davęs žodį, net, galima sakyti, išreikalavęs, kad mergina liktų su juo ir naujoje vietoje, kaip išgalėdamas rūpinasi ja. Inga jautė šiam žmogui didžiulę padėką, nors visiškai nežinojo kuo visa tai užsibaigs ir ar vertą gyventi neįsivaizduojant kokiu išauš rytojus.
– Kodėl tai darai? Kodėl man padedi? – nekartą ji klausė Asto. – Kam aš tau reikalinga? Suteikiu tik daugybę rūpesčių. Nei vienas iš čia esančiųjų vyrų man tiek nepadeda, kiek darai dėl manęs tu. Atvirkščiai, daugelis net šaiposi ir nekenčia tavęs.
Astas tik traukė pečiais žvelgdamas į suliesėjusios, išvargusios merginos veidą. Jis pats nežinojo kam tai daro, lygiai taip pat, kaip aplamai nežinojo ką jie čia veikia. Tačiau padėdamas merginai, Astas jautė keistą, nepaaiškinamą malonumą, kurio nesuprato ne tik jis, bet ir visi būrio vyrai, kurie suspėjo priprasti prie to ir jau seniai susitaikė su mintimi, kad nė vienas iš jų nepermiegos su Inga, o jei tai įvyktų, tokiu atveju niekas neabejojo, kaltininkas mirtų neatsižvelgiant į jokias aplinkybes. Tai stabdė visus ir laikui bėgant, jie ėmė žvelgti į Ingą nebe kaip į moterį, o kaip į tikrą kovotoją, niekuo nesiskiriantį nuo jų.
– Žinai, aš to nejaučiu, – kartais atsakydavo Astas. – Man visai nesunku ištiesti tau ranką ar nubraukti nuo kaktos dulkiną prakaitą.
– Keista, – stebėjosi Inga, – tu atrodai toks neprieinamas ir neretai būni žiauriu, net negailestingu... Galbūt tu nejauti to, tačiau tavęs prisibijo visi vyrai. Aš gi – visiška tavo priešingybė: silpna, trapi, dažnai nubraukiu ašarą... Žinau, tokių tu nemėgsti.
– Priešingybės traukia viena kitą. – Šypsodavosi Astas. – Pliusas ir minusas negali egzistuoti vienas be kito. O kas dėl vyrų... Kiek pamenu, manęs visuomet visi bijodavo. Baimė, tai pagarba, jėga – valdžia.
Tačiau Inga išliko perdaug savikritiška. Galbūt mergina pati to nepastebėjo, bet ji tapo vis tvirtesne, vyriškesne ir žaisdama tuos pačius žaidimus, taip pat žiaurėjo, nes to reikalavo gyvenimas. Inga keitėsi taip pat kaip visi vaikinai, ir ne vien Asto dėka, bet ir savo pastangomis. Iš nelabai žavios merginos, kuri vargu ar galėjo pretenduoti į mis konkurso dalyvę, dabar ji tapo tvirtu, profesionaliu kariu, sugebančiu į ožio ragą suriesti daugelį vyrų.
Tokios sunkios ir sudėtingos gyvenimo sąlygos iš šių skirtingų, žiaurių žmonių, kaip bebūtų keista, kūrė susitelkusią komandą, palaikančią viens kitą ir pasiruošusią nepalikti bėdoje draugo. Iki šiol niekas nežinojo kas jų laukia ateity – gyvenimas ar mirtis, tačiau tas žadamas šansas visus viliojo, leido svajoti apie išlikimą ir bruko bilietą į normalų gyvenimą, kuris kol kas skendėjo tirštame rūke. Tiesa, kaip tai turėjo įvykti, niekas nežinojo, niekas nepaaiškino, tačiau visi puoselėjo šias svajones ir neretai džiaugėsi tebesą gyvi, nes likę kalėjime, jau seniai būtų sulaukę savojo mirties nuosprendžio.
– Grįšiu į normalų pasaulį kur nėra šitos prakeiktos dykumos, kur galima prisigerti iki sąmonės netekimo, kur gali ne taip kaip šitie nigeriai, o kaip baltas žmogus pasėdėti kabake ir iki valios prisiėsti, – nusipirksiu sau namą kur nors nuošalioje vietelėje, apsiženysiu gražią bobą, kuri man duos kada panorėsiu ir mazgos kojas prieš miegą, ir tyliai, ramiai sau gyvensiu sapnuodamas šitą šūdiną skylę, – pakankamai dažnai balsu svajodavo Alikas.
Gimęs jis buvo kažkur Sibire. Netekęs tėvų, pradėjo valkatauti. Ūgtelėjęs užsiėmė kur kas rimtesniais reikalais nei išmaldos kaulijimas traukiniuose ar smulkios vagystės iš atlapų pirkėjų kišenių turgavietėse. Jo sąskaitoje susirinko net keturios žmogžudystės. Bent jau už jas Alikas laukė mirties nuosprendžio, nors jo žodžiais tariant – žmogžudysčių buvo kur kas daugiau. Alikas žudė už pinigus; gaudavo užsakymą, nuotrauką to, kuris turėjo mirti ir apvalią pinigų sumelę už padarytą darbą. Jam tai tebuvo įprastas amatas – pragyvenimo šaltinis. Tačiau Alikas, berods, suprato, kad tai kas vyksta dabar, yra rimtas Dievo perspėjimas, ir jei tik kada nors pavyks iš čia ištrūkti, nebesiruošė grįžti prie seno amato.
– Velnias, kaip aš pasiilgau savo mylimosios, savo namiškių – brolių, seserų, tėvo, motinos... Kaip gaila, kad iš šios skylės negalima išsiųsti laiškų, negalima paskambinti, – užplūdusių prisiminimų minutėmis, liūdnai skųsdavosi jaunas gruzinas Gregoras. – Jei žinotumėt kokia gražuolė mano mergina ir kokia ji nuostabi lovoje, kada aš glamonėju jos nuogą kūną, glostau krūtis, bučiuoju atsikišusį užpakaliuką... O jie mano, kad aš miriau... Velniava kažkokia! Ir ji... O jei ji ištekės už kito? Aš jį užmušiu!
Dabar Gregoras tapo tokiu pat, kaip visi būrio vyrai, tačiau dar visai neseniai jis buvo gerbiamu mafijos grupuotės vadeiva. Taip jau išėjo, kad jo grupuotę sunaikino kita grupuotė, galingesnė ir įtakingesnė, o jį, pateikę įkalčius, uždarė už grotų. Tiesa, uždaryti tikrai buvo už ką ir Gregoras neslėpė šito, o kartais audringa savo praeitimi net didžiuodavosi. Sprogdinimai, įkaitų grobimas, jų sunaikinimas nesulaukus išpirkos... Tai tik dalelytė ilgo šio baisaus žmogaus dosjė.
– Turėjau ilgą, lenktą peilį, labai panašų į jataganą1, – atvirumo minutėmis girdavosi jis. – Peilis buvo labai patogus, ir tiems, už kuriuos atsisakydavo sumokėti duoklę, be jokių ceremonijų perrėždavau gerklę. Sutinku, tai bjauroka. Kraujas trykšta į visas puses, tačiau mirštantiesiems ši egzekucija neteikdavo kančių. Kankinti nemėgdavau ir paprastai vengdavau tai daryti. Net nedemonstruodavau jiems artėjančios mirties. Prieidavau iš užpakalio, čirkšt ir baigta. Papjauti žmogų lengviau nei aviną. Žmogus protingas – nesipriešina, nesimuisto, nesispardo. Mano supratimu – elgiausi pakankamai humaniškai...
Nuosprendis Gregorui jau buvo paskelbtas ir ne už ilgo turėjo jį įvykdyti, tačiau vieną naktį į kamerą atėjo keisti vyrukai ir paaiškinę, kad jam suteikiama ypatinga teisė pasitaisyti, o gal net išlikti gyvam, atgabeno ten pat, kur ir visus šiuos vyrus.
Tik Astas tylėjo. Jis niekada niekam nereiškė savo jausmų, nepasakojo praeities ir nesvajojo apie ateitį. Jis plaukė pasroviui ir stengėsi išspausti kuo daugiau naudos iš dabartinės padėties, kuri įgavusi nepaaiškinamai stiprią jėgą, vis labiau traukė jį į savo pašėlusį verpetą. Kartą, kada trumpo poilsio minutę jie sėdėjo aukštos palmės pavėsyje, Inga paklausė Asto:
– Tu labai uždaras, slėpiningas... Kodėl, Astai? Čia jau visi viens apie kitą viską žino vos ne nuo vystyklų. Net tie tamsiasnukiai albanai nebeslepia savo biografijų ir tampa vis kalbesni, o tu nieko nepasakoji apie tai kaip čia patekai. Astai, nepatikėsiu, nejaugi tave tenkina tai, ką čia darom? Nejaugi tu nenori grįžti namo, gyventi, kaip gyvena normalūs žmonės?..
Kurį laiką Astas tylėjo – kapstė smėlį sunkaus, kareiviško pusbačio galu ir žvelgė staiga sustingusiu žvilgsniu į vieną tašką sau po kojomis.
– Žinai, kol kas ne, – pagaliau radęs tinkamą atsakymą pratarė jis. – O kam? Manau, kad grįžti nebėra kur... Čia mano namai, čia...
– Tu palikai ten artimuosius, merginą? – Nesulaukusi atvirumo, Inga pabandė žengti pirmąjį žingsnį ir toliau kamantinėjo paslaptingąjį savo draugą.
– Ne-e-e... – keistai ir neaiškiai numykė Astas. Staiga, labai netikėtai, jis prisiminė Ingridą. – Palikau...
„Kaip keista, – pagalvojo Astas, – aš ją pamiršau. Atleisk, bet senų seniausiai apie tave negalvojau, Ingri... Kodėl? Tu likai taip toli, kad net mintys tavęs nebepasiekia.“
– O gal ir taip... – tik dar labiau viską supainiodamas, pridūrė jis. – Turėjau tėvą, motiną, seserį... Buvo draugė, kuri padėjo man išnešti kudašių... Tu, aišku, nori žinoti ar ją mylėjau. Žinai, Inga, turbūt tai perdaug sudėtingas klausimas. Filosofija... Tušti žodžiai... Kas tai yra meilė? Tu žinai? O aš paklydau – jau seniai. Susipainiojau ir nebežinau atsakymo net į šį klausimą. Kartais prisimenu Ingri, bet be jokio išdavystės jausmo galėčiau permiegoti su tavimi ar su kita moterimi. Ir kaip? Kas ta meilė?
– Ji nežino kur esi, tiesa? – radusi už ko užsikibti, neatstojo Inga. – Tu nenori pranešti jai, namiškiams, nenori priminti tebesąs gyvas ir sveikas?
– Ne. – Atsakymas suskambo trumpai ir kategoriškai. – Aš neturiu jiems ką pasakyti. Aš dingau be žinios, supranti, dingau. Tai beveik tas pats, kaip miriau. Skirtumas tas, kad manęs niekas nelaidojo. Iš ano pasaulio laiškų nerašoma. Mūsų šeimoje buvo keisti santykiai. Gyve-nome kiekvienas sau. Dar būdamas vaikas, jau mokėjau apsieiti be tėvų pagalbos ir puikiai savimi pasirūpindavau pats. Žinojau, kad tik aš esu savo gyvenimo šeimininkas. Suaugusiųjų pasaulis pasitiko mane ir nuskendau jame kur kas anksčiau, negu tapau suaugusiu. Tad vargu ar kam įdomu kur esu ir ką veikiu. Juolab, kad pats dar nesusigaudau ką čia veikiame...
– Tačiau kada nors norėtum sugrįžti?.. – Inga neatstojo, nepaliko Asto ramybėje ir kamantinėjo toliau. Mergina jau seniai bandė suprasti jai simpatizuojantį žmogų, stengėsi ištyrinėti jo sielą, tačiau tam nerasdavo tinkamo momento. Dabar gi, jis kažkaip netikėtai atsirado ir Inga neketino jo prarasti.
– Taip. – Pagaliau mergina išgirdo tai, ką taip ilgai stengėsi išpešti. – Taip... Aš žinau, nė kiek neabejoju – aš grįšiu, ir tada tie, kurie kalti dėl to, kad esu čia, šitoj prakeiktoj dykynėj, – mirs. Manau, Inga, tu nepatikėsi tuo. Žinau, tuo nepatikės niekas iš čia esančiųjų. Tiesa, dėl šito man visiškai nusispjaut. Aš jaučiu neapsakomą pasitenkinimą tuo, kuo dabar užsiimu. Tik čia atsidūręs supratau, kad radau tai, ko anksčiau neturėjau. Inga, man patinka kovoti, man patinka žudyti ir esu tikras, kad šis kelias mane atves prie svajonių išsipildymo.

1 Jataganas – turkiškas kalavijas (aut.).