Gimiau akla, o gal tik užsimerkus,
Tik nepakėliau limpančių vokų.
Jaučiau kažką, taip švelniai tariant:
„Atleisk, mažyte, negaliu.“

Likau gulėti taip ir nebučiuota,
Nepaimta į glėbį, priglusti prie širdies.
Ir negirdėjau atodūsių kvėpuojant,
Lyg būčiau gimusi vien pailsėt.

Aš nemačiau, kaip tu basa pabėgai,
Ir negirdėjau, kada išėjusi verkei.
Gal mano ašaros tau skruostu teka,
Nes savo skausmą man padalinai.

Aš nežinau, kaip atsistot ant kojų,
Ir neišmokau skirt lietaus lašų.
Tik mintyse išliko aidas žodžių:
„Atleisk, mažyte, negaliu.“