Aš mačiau, kaip pražydo trys obelys.
Upė tempė tik ledo lytis
Ar tiesa, kad tebūna vien moteris
Ar tiesa, kad mes jos neverti?
Paprasčiausiai – tegul tai bus dūmas...
Ir lengviausiai – tegul tai viltis...
Mano laikas – tai upės judrumas
Mano kelias – žirgai nejoti.
Ir kada aš išbėgsiu į vieškelį,
Kada žiedlapiai sodo nukris
Pasakysiu, priklaupsiu, o, Viešpatie,
Aš matau, dar dirvonai pilki...
Aš tikriausiai nesyk neregėjau
Aš, matyt, nuo dangaus apakau
Vėl priklaupsiu, prašysiu, o, vėjau,
O lietau, saule mano, dangau,
Leisk klaidas savo dar ištaisyti,
Leisk pratarti – daugiau neturiu...
Ir pražys vėl trys obelys rytą,
Žiedai tars – be rasos negaliu...