Takučiu per parkelį ėjo ar riedėjo pusapvalis žmogelis. Neišvaizdžią jo figūrą dengė lygi, standi striukė, primenanti blizgantį arbūzą; jam, apačioj, buvo įsmeigti du ploni, šleivi pagaliai - žmogelio kojos. Rankų lyg ir visai neturėjo, kadaravo trumpos, drūtos, lyg nevykusiai nutašyti rąstukai. Rausvutis veidelis kaip ir kūnas buvo apvalus. Dantų nesimatė, nesijuokė žmogelis. Akys - maži rudi taškiukai, tarp jų tarsi maišėsi daili, mažytė nosytė.
   Taigi, ėjo ar riedėjo neišvaizdus žmogelis. Per parkelį takučiu, per rudens auksines spalvas. Skubėjo namo. Parkelio gale buvo jo namai - moderni ligoninė. Mėgo vyrukas girtis ja kitiems žmogeliams. Šie ir gyrė: gražūs tavo namai, Mykolai. Kaip restoranas. Kaip prezidento rūmai. Kaip viešnamis, nusijuokė kartą mažiausias, suvis sukrešęs senukas. Nei mušti tokį, nei barti. Pasitraukė Mykolas tada, paburbėjo panosėje ir visai nuėjo. Takučiu per parkelį. Į "savo" namus. Ten jį gydė. Dideli balti žmonės, taip Mykolas juos vadino.
   Kuo jis sirgo nežinojo nei gydytojai, nei žmogeliai, nei pats Mykolas. Buvo tik jutimas, kad serga, kad dažnai naktį skauda galva, ir skausmas kankina iki ryto. Tuom ir skundėsi. Dideli balti žmonės tuoj ką nors sugalvodavo: labiausiai mėgo siūlyti tabletes( jas kaip šaškės spraigė nuo palangės); mirkė dvokiančiose voniose, maigė raumeningomis rankomis, spigino akinančiomis lempomis. Viską lig išbandė. Koks Mykolas pasirodė ligoninėj, toks ir liko.
   Kartą jis prabudęs naktį, pasijuto alkanas. Žinojo, kad dideli balti žmonės neleidžia naktimis valgyti, tačiau jie miegojo. Mykolas nuėjo virtuvėn, šviesos nedegė, apgraibom aptiko šaltą sardelę, kelias apdžiuvusias duonos riekes, garstyčių. Kramtė čepsėdamas ir galvojo: reikės tuoj grįžti į lovą, užmigti, rytą klausytis apie per naktį paslaptingai dingusią sardelę; atlaikyti gydytojų piktus žvilgsnius. Ne, ne, ginsis Mykolas, aš ne toks, jei tariau nevalgysiu, tai tikrai ne. Dideli balti žmonės patikės, apsiramins ir vėl gydys nepagydomą Mykolą.
   Po tos nakties jis ėmė bėginėti ar riedėti takučiu per parkelį, per rudens auksines spalvas. Už parkelio vienoj troboj gyveno moterėlė ir trys žmogeliai.
   Agne pasitiko Mykolą prie vartelių, plačiai šypsodamasi, šventiškai išsipusčiusi. Myli, pamanė vyras.
   "Kaip pasakyti, kad ne pas ją einu? O pas ką, pas ką tu eini, Mykolai?"
   Mažam kambarėlyje, plačioj medinėj lovoj, nuo ryto ligi kito, ir taip visą gyvenimėlį, merdėjo trys, lyg suragėję senukai. Vienintelė jų gyvybės žymė - kalba. Tai ir šnekėdavo Mykolas su jais apie gyvenimą. Nuo ryto ligi kito. O Agnė, tyli moterėlė, tirpstanti šalia Mykolo, buvo silpnaprotė, nusišnekėdavo. Tad su ja vengė kalbėtis ir Mykolas, ir senukai. Gailėjo.
   Širdis sau, protas sau, sakė ir sakys senukai; jie nežinojo kaip jai paaiškinti; taip pat ir Mykolas. Gal taip ir būtų tęsiasi, jei ne vyriškio vaikščiojimas pas Agnę, nors senukų trobelėj jau nebebuvo. Vieną rytą jie nutilo ir daugiau neprabilo. Lengvus kaip perdžiūvusius pagalius išvežė sunkvežimis.
   "Tai kur dabar beeini, Mykolai? Pas Agnę? Myli? Silpnaprotę?"
   "Pas nepagydomą nepagydomas eina. Ar tik nepradedu išprotėti? Ar silpnaprotystė neužkrečiama?"
   Agnė stovėjo prie vartelių lyg saulutė. Jos akys, tarsi du amžini žiburėliai spindėjo veide. Jai nereikėjo kalbėti. Viską pasakė akys.
   Mykolas galvojo: rytoj vėl tas pats bus. O kažkada tai turi baigtis. Ir kuo greičiau, tuo geriau.
   Rytoj nebeateisiu, nusprendė vyras.
   Išaušo rytas. Tokį ir netokį Mykolas regi trisdešimt su viršum metų. Nieko ypatingo, nusprendė. Nenueisiu nenueisiu, ir viskas baigsis. Taip manė Mykolas. Apie pietus į modernę ligoninę atvežė naują ligonę - išprotėjusią silpnaprotę Agnę. Dideli balti žmonės vadino ją beprote.
   "Kodėl beprotė Agnė šioje ligoninėj? Dėl bepročių yra beprotnamiai. Tai, kodėl Mykolas čia? Kas jis? BEPROTIS?!"
   Pro palatos langą švietė saulės spinduliai; jie lipo prie Mykolo veido, kaitino, blaškė mintis. Susikaupti, mąstė jis. Reikia susikaupti. O prieš akis vis mirgėjo Agnės balstelėjęs veidas su bereikšmėmis akimis.
   "Jis - beprotis. Vargšas beprotėlis... Bet tai nesąmonė! Jei jis beprotis, BE PROTO, kaip gali mąstyti ir gyventi kaip VISI?"
   "Vyti mintis, vyti, kuo toliau. Kitaip iš tikrųjų galima išprotėti. Cha. Beprotis nebeišprotės"
   Buvo tylu. Ramybė. Ligoniai miegojo. Ilsėjosi. Ir Mykolas miegojo, ir ilsėjosi.
   "Rytoj reikia nueiti pas Agnę. Rytoj reikia kalbėti apie meilę ir gyvenimą."
   Pirma beprotybės diena: vis tupiu prie lango, lauke šilta, saulėta, gražu, gyva, dažnai galvoju apie gyvenimą ir kalbu dideliem baltiem žmonėm; jie pasikeitė, jokių tablečių, vonių, masažų, stebi, klausosi įdėmiai, kaip tie senukai, tik prieš pabaigą ima keistai šypsotis, pastabas kaišioti.
   Antra beprotybės diena: buvau pas Agnę, taip pat sėdi prie lango ir spokso, klausi - tyli, šauki - nė krust, net šokti pradėjau, pasižiūrėjo kažkur virš galvos ir vėl įkibo akimis į stiklą; kas su ją darosi? į ką ji virsta? negi mudu panašūs? bene taip paprastu būti bepročiu? gal nesuvokiu, kuo tapau? ar tai iš viso įmanoma suvokti?
   Trečioji beprotybės diena: kalbėjau su Agne; jie apsiriko, sakė ir rodė piršteliu į didelius baltus žmones; tegu, galvojau, ar mums nuo to lengviau? ar mes tapom nebeišprotėję? gal jie mus padarė bepročiais? ar mes patys? gal visi žmogeliai bepročiai ir visas pasaulis beprotnamis arba moderni ligoninė? gal visas žmogelio gyvenimas - nesibaigiantis bėgimas nuo beprotybės?
   Paskutinė beprotybės diena: po gydytojų rytinės vizitacijos iš vienos ligoninės išrašė ligonį. Artėjo žiema. Parkelis tylėjo sukaustytas voratinklių. Mykolas ėjo takučiu. Toli ėjo. Už parkelio. Pas Agnę.