Įsiveržė į mane, nematyta ir nematuota,
Lūpomis neragauta ir delnais neliesta.
Prisėdo ,,Širdyje“ prie penkto stalelio
Ir padavėjos paprašė puodelio kavos.

Ir laukia. Nesiruošdama pakilti nuo kėdės
Ir atlaisvinti stalelio kitiems. Jų nedaug.
Tik du, o ši prisėdo prie penkto. Minties,
Kad galėjo nutikti kitaip – neradau.

Mačiau, kaip ji lėtai gurkšnojo kofeiną,
Nes vandenį išpylė lauk, o cukraus neįdėjom.
Kartu. Bet ši nesiraukydama puodelį ima,
Prie lūpų glaudžia ir padeda atgal lėkštėn.

Ir pasibaigus laikui, bankrutavus barui,
Ji vis dar laukia, kol užgros žadėtos fleitos.
Naktis nebuvo per ilga ir šianakt baigės,
O ji išsinešė ir tamsą, ir visas žvaigždes.