Vėl drebantis sušalęs niekados srūva
Gluosnio melancholija man per kovą
Kojos linksta, tirta ant epušės vėjas –
Pakaruoliškas Judas – sąmonės linksnis
Šnabžda pavargai įsčių vanduo taip tykiai liula
leisk prisiminti kaip suskyla nakties branduoliai,
kaip užauginami baimės laukai siūruoja,
tarp kančios ir nuobodulio* atseikėtas mūsų buvimas
laukimo kvapas alma nuo rašalinių varva
žinojimas mano gyvenimo simuliakrai raivosi
prašo tikrumo, bijo buvimo kaip ir tu
užsimerk, viskas niekis, skauda, nes dievas juokėsi
ne dėl pikto, jis irgi dalijasi, zigota užsiveria,
ir jam gelia buvimą, nes nieko nėra, o tu turi būti
Vienintelis potroškis, vandenie, ir aš paskęsiu, pažadu,
Neturi namų, berželiai svyruonėliai sudegė, pabūk pas mus
Užmūryk mane anapus gėrio, ir blogio, ten, kur
Meistras, ten, kur Šimtas Metų Pavasario giesme**
realybės magija išgelbėti  simuliakrai.
Užvertis. Atvertis. Anapus.


* A. Šopenhauerio minties fragmentas
** O. Milašiaus eil.pavadinimas