Sapne ar realybėj negaliu aš pabėgti
Nuo savęs,lyg nuo lūžtančio tilto.
Neįstengiu upės srovės pakeisti...
Ir to nerimo laikas niekaip nenutildo.

Šiandien man jau nesuskaičiuojamos
užtvankos sau ir kitiems statytos.
Ar verta dėl to dejuoti ir ašaroti?
Daugelis jų - gyvenimo lietaus išardytos.

Rankose laikau vaikystės akmenėlį,
tą patį, laiko tėkmės nugludintą.
Kažkodėl neįstengiu pati jo įdėti
į plačią pavasario upę... išjudintą.

Raudų upės, sielvarto upeliai garma,
Jausmai akmens lelijomis nuskęsta...
Po saule ir man, ir tau užtenka vietos -
likimo skirtingai laimės padalintos.