1

Man neramu – sakai patyliai,
Pažadinus vidur nakties.
Kodėl nakties žvaigždėtam gyly
Tu ieškai nerastos vilties?

Keisti tavi troškimai rodos
Tarp įtemptų tarsi styga dienų,
Jau nežinia, kelintas vysta sodas
Po vakarinių debesų švinu.

Ir vėl mane nakty kamantinėji,
Užmiršus, kuri muša valanda.
Aplinkui mintys tarsi gnomai šmižinėja
Ir dilgčioja sena žaizda.

2

Rašei man ilgus ir viltingus laiškus,
Linkėjai nesuklyst svečiam kely.
Tariau pamiršęs tavo rūpestį, kad aiškus
Manasis rytas ir diena tyli.

Ir tik šiandien gailiuosi nepaklusęs,
Ką man tą sykį dūzgenai,
Dabar, kai nerimas kaip kurmis rausias
Ir graužia sielą blogio kirminai.

Nebežinau, ar kada nors išmoksiu
Būt tavo vaikas paklusnus,
Bet būk gera, nors šitą naktį,
Pakvies man vaikiškus sapnus...

Bus tęsinys