Įtraukiu pro nosį žiemą,
iščiaudau atgal – pavasaris!
Pastogėj varvekliai po vieną
lašų labirintus paseka.
Ir spokso balos ant kiemo,
sutikę pavasarį nuogos,
pirmų pumpurų diademos
ant medžių praplyšta ir juokias.
Jų juokas pažadina vieversį –
ant sparno jis atneša čiulbesį,
ir saulės langinės veriasi –
žolė su žeme tyliai kuždasi
ir paseka spinduliui pasaką,
beriu paslapčia ją į užantį –
įkvėpsiu gilyn pavasarį,
ir lauk iščiaudėsiu liūdesį.