- - -


Jis atėjo,

krintančios šviesos
spindulio kampu - į Žemę,

nepastebimai.



O minia laukiančiųjų, kaip laukė,
taip ir laukė:
jau greitai; jau greit jis ateis...
laukė, ar sapnavo laukimą — lyg kokių Kalėdų lauktų,
neišbrėkštančiomis šviesos
dienomis...


Laukė, pa kol jis, atsipūtęs rūkais iš po kelionės,
nepradėjo darbuotis - pirmiausiai, paleisdamas ledonešį visu galingumu
viduryje nakties.

Jo laukusieji,
staiga
nubudo iš to laukimo, lyg iš nakties sapno
ir išsigandę

paliko savo namus —
valtelėmis išplaukė,
o jis darbavosi
toliau...

Ne sraigės gi —
į ryšulį susirišę, ant nugaros užsimetę būsto savo, nenusineš ant tilto -
pažiūrėti nuo Kovo delno, kaip jis stumia ledonešį...

tik nuostolius pradėjo skaičiuoti — materialinę žalą;
o vis gi, taip laukė...

kai jis jau seniai atėjo...
tyliai,
kaip katinai vaikšto,
taip tyliai ir
nepastebimai,

o tokis galingas,

nors toks gležnutis atrodo, tas baltas plukės žiedelis, lyg pirmas sniegelis brėkštų pernykščiuose miško medžių lapuose...

kokia ledonešio jėga galinga, o jame - sutelpa,
žydinčiame po žvaigžde
vardu
Saulė...

Laukiančių buvo daug,
bet retas kuris pastebėjo jo
atėjimą, apsireiškusį
rūko tirštume per garuojančias pilkšvai baltas miglas ir, vis tik, tos miglos ir rūkai buvo jau be šerkšno!..

O kai darbuotis pradėjo,
laukiantieji nubudo iš to laukimo ir...

Tik jis visiškai nelaukė,
kada jie susizgribs ir ar tai
sveikins jį su džiaugsmo kupinom širdim,
ir šlovins, pagarbindami atėjimą jo —
dirbo toliau tai, ką jau pradėjo...

Pavasaris,
Ledonešis — pirmieji vandenai...



_________________________
2010. Kovas.