1.Kartą susiginčijau su draugu. Tas sako: „Įlįsk į mano kailį ir viską suprasi\". Įlindau. Nesupratau. Tačiau ten buvo gera ir jauku. Nebenorėjau išlįsti. O draugas stovi šalia. Nuogas, rauda... Beje,  savo kailyje jis buvo daug gražesnis...

2.Žiemą įgrįsta šalčiai, vasarą – karščiai, rudenį – liūtys, pavasarį – potvyniai... O blogiausia, kai nusibostame patys sau ir mėginame pabėgti, ir vejamės, ir vėl bėgame....

3.Gal gerai, kad žmonės  dažnai nenusiima kaukių. Būtų baisoka į kai kuriuos pažvelgti....

4.Pabučiavo caraitis varlę. Po to  pažvelgė į ją ir, liūdnai atsidusęs, tarė: „Būč žinojęs, būč nebučiavęs...“

5.Sako: „Mylėk savo artimą kaip pats save“. O man mylėti save sudėtinga – ne gražuolė, ne itin protinga, nei šiokia nei tokia... Tai ką man su tais artimaisiais  dabar daryti, sakykit?

6.Kodėl, kai tik gaunu velnių nuo valdžios, tuoj apima kūrybinis įkvėpimas? Kad tik nepriprasčiau prie tokio sadomazochizmo....

7.Iš kur kyla žemės drebėjimas? Kai vienam kaimo gale kažkas trepteli koja....

8. Gerai, kai stogas važiuoja – žvaigždės matosi. Senas bajeris, bet geras. Nes romantiškas.

9.Kartą sugalvojau vieną tokią mintį. Ji buvo, švelniai tariant, savotiška. Net nustebau: „Tokiuos metuos, jau nebe mergiotė, ir dar taip sugebu. Oho!“

10.Užklydau netyčia kažkaip į sexshopą. Pasijutau truputį kaip ateivė ir pamaniau: „Trūksta, blin, išsilavinimo. Bet nieko, mokytis – niekada ne vėlu“.