Erškėtrožių spyglių geluonys
vienakojė tamsa krebžda už lango
šiurkščiai plaukus kedena
pasilikę jausmai akimirkomis žaidžia
sudužo į nesuskaičiuojamus vitražų gabalėlius
stengiuosi sudėlioti
išsibarstei mano laike beviltiška turėti tai ko troškai
žinojimas erškėčių spyglių tuštumą primena
kliedi rytdiena kurioje bus ta pati diena
apsisiautusi prisiminimų žodine skraiste
esi tartum Mačiūnos Monos Lizos vinių galvučių šypsenoje
aštrumai skausmingai palieka kelią į pasilikusį atminties užribio pasaulį
jame viešpatauja pasiklydusio jausmo (ne)patirtis
šiandien nieko naujo mano pasaulyje
laukinių vėjų stūgaujanti dykumos saulė rytinėjasi išsilydžiusių jausmų dykroje
norėtumei pasiguosti
kaip geliančiai skaudūs erškėtrožių spyglių geluonys
nutyli
neturi laiko dejonėms
jas nusineša paskutinis užklydęs paukščio sparnas
palieka išmestą spalvotos plunksnos prisilietimą su vilties lašeliu
suvilgai suskirdusių jausmų troškulio nuojautas
laukimas