ten, kur tu niekada nebuvai įžengęs
gyvas sidabras teka kalnų gyslomis
jo lūpos bučiuoja akmenį
ir tas šneka

ten, kur niekada nebuvai
aš pastačiau namus
ant žilos praeities
joje pėdos įaugę
ir miegūstuos voratinkliuos dūsauja iš apsvaigimo
lygiadienių saulės

tu juk žinai,
kaip seniai gyvenu baltu kliedesiu
kol patvinę klejojimai manyje
vienatiniais tampa

ir tu niekada nebuvai ten užėjęs
prisiliesti prie žydinčio sniego
bent kartą