Mėlynake padangių paukšte,
būki šiąnakt mano viešnia,
tik nutūpk –
aš pakilsiu į aukštį,
mano plunksnos – tavo suknia...
plak  plak
plaka jaučiu
ne – ak – muo
ne akmuo ir mėnuo stebis:
šiąnakt jis –
paklydęs piemuo,
o žvaigždynai –
tai mano stepės.
Išmatuoju skrydžiu bekraštes,
po sparnu žemės skliautą paslėpus,
susilieja blakstienos į paraštes –
svajos stato į dangų lieptus...
ak  aki –mir – kos
tirpsta vėjy –
laiko tėkmei nenoriu paklust.
Paukštei aš sapnus patikėjau –
ji paskolino savo sparnus...