kokios rūškanos žemės, ir justi
kaip žolė sugruzdėjus į klastą,
lyg viliotų į lovą Prokrustas
už akių kirvio plikę galąsdamas –
ir tik čerkšt, jei manevras netikęs,
nuriedėtų galvos apsunkusios.

– kai kryžiukas uždengs saulės plikę,
pasiruoškit styguotis į pulką.

mūsų aidas nemoka nutilti –
tirštos girios veriančių aimanų.
kliedi vyrai pamatę giltinę
savo dalgį myriop paleidusią.

– mūsų pergalės rūbo neglamžys,
išsibels mūšio dūmas iš kamino
ir taika bus per amžių amžius...

kiek ironiškai tarsteliu amen.