O Rojaus soduos žydi gėlės... (57)

– Astai, tu laimingas? – Staiga užsitęsusią tylą ir kvailas, beprasmes mintis nutraukė Oksanos klausimas.
– Laimingas? Nejaugi tu žinai kas tai yra laimė? – Jo balsas netikėtai pasikeitė, surimtėjo. Tai nebuvo naujas klausimas. O kokiu turėjo būti atsakymas?
„Kodėl jie visi kalba apie laimę? – pagalvojo Astas. – Kodėl? Ar jie bent nusimano apie ką kalba? Laimė, laimė, laimė... Kas ją matė, po velnių, tą laimę? Ją galima tik išsigalvoti.“ O balsu jis išdėstė savo laimės sampratas:
– Mes mylėjomės ir abu pasijutom laimingais, nes kuriam laikui sugebėjome pamiršti, kad visa aplinkui tik laikina. Mes sotūs – reiškia irgi laimingi. Tai kas ta laimė, Oksana? Nejaugi ji tokia menkavertė, tuščia, banali? Patikėk, mano laimė kitokia, visiškai kitokia, ir aš pasijusiu laimingu tik tuomet, kada užbaigsiu tuos darbus, dėl kurių čionai atsibasčiau.
– Tačiau tai pavojinga... – Nebe pirmą kartą bandė prieštarauti Oksana, bet savosios laimės formulės ji nepateikė.
– Taip, galbūt. Tačiau galbūt tame ir slypi dalelytė laimės. Oksana, man nebaisi mirtis. Aš nieko nebijau. Kartais dėl šito darosi net bjauru, nebeįdomu gyventi. Tačiau priminsiu jiems, kad esu, kad gyvas, kad jų supuvęs pasaulėlis nesibaigia vien babkėmis už kuriuos jie mano galį nusipirkti viską: krūtas tačkas1, osobniakus, bobas, laisvę ir net gyvybę. Aš jiems nieko neparduosiu ir nieko iš jų nepirksiu – paimsiu dykai, paimsiu jų gyvybes, nes savo sielas jie seniai užstatė velniui ir gyvena skolon. Jie mirs ir tada aš tapsiu laimingiausiu pasauly.
Net įsivaizduodama skaudų šio žmogaus laikinumą savajame gyvenime, Oksana gėrėjosi jo galia, jo drąsa, atkaklumu. Gyvenimą jie suvokė neapsakomai skirtingai ir gera jiems buvo tik lovoje: mylėtis, bučiuotis, glamonėtis. Tačiau vos jie žengdavo bendrą žingsnį, imdavo spręsti kokią nors problemą, iškart pasireikšdavo nesutaikomos charakterių priešingybės, skirtingi gyvenimo būdai, jo samprata ir visų vertybių įkainiai.
Astas išsitiesė ant lovos ir pasiekė ant spintelės gulintį savo mobilųjį telefoną.
– Tu nusipirkai telefoną ir tik kartą man paskambinai? – Iš Oksanos žodžių padvelkė priekaištai ir nuoskauda.
– Ir ką būčiau tau pasakęs? – užbėgęs už akių galinčiam įsiplieksti skandalui, gan griežtai ją nutraukė Astas. – Ką?
Nebekreipdamas dėmesio į įsižeidusią merginą, atidžiai apgalvodamas kiekvieną skaičių, jis surinko telefono numerį ir su didžiuliu nekantrumu ėmė laukti atsakymo. Kurį laiką iš ragelio sklido tik ilgi, kviečiantys signalai, tačiau vis tik pateisinęs lūkesčius, pagaliau pasigirdo gergždžiantis, greičiausiai neblaivaus vyro balsas:
– Klausau.
– Ar Ingrida dar čia gyvena? – net nepasisveikinęs, paklausė Astas.
Ragelyje vėl stojo tyla. Astas pagalvojo, kad vyras tuoj pakvies Ingridą, tačiau po užsitęsusios pauzės pasigirdo tas pats balsas.
– Kas jos klausia?
– Senas jos draugas, – net nesuabejojęs kaip prisistatyti, išrėžė Astas.
– Nėra. – Balsas dar keisčiau sugergždė ir suskambo lyg iš ano pasaulio. – Ji mirė... Jau seniai...
Dabar neteko žado Astas. Jis tikėjosi bet kokio atsakymo: „Ištekėjo. Nebegyvena. Nežinau tokios. Ji mano žmona.“, bet tik ne trumpo ir šalto „Mirė“.
– Mirė... Mirė... Mirė... – Lyg būtų kas kaltu kalęs šiuos žodžius Astui į ausį. Jie kartojosi ir kartojosi be galo, be perstojo, nesiliaudami: – Mirė... Mirė... Mirė...
Pagaliau sutelkęs visas mintis, jis šiaip taip sugebėjo paklausti:
– Kaip tai mirė? Su kuo aš kalbuosi?
– Aš jos brolis. Po velnių, kas tu toks ir ko tau reikia?
– Po pusvalandžio būsiu pas tave. – Astas nebesiklausė jo adresu paleistos keiksmų tirados. – Mums būtina pasikalbėti...
Net neatsisveikinęs, jis išjungė telefoną ir pašokęs iš lovos, ėmė rengtis.
– Tu kur, Astai? – Oksana žiūrėjo į jį išsproginusi akis. Dabar ji išvydo dar vieną savo meilužio-nuomininko veidą, kurio iki šiol neregėjo: sunerimęs, susijaudinęs, kaip niekad sutrikęs... Astas nežmoniškai skubėjo.
– Man reikia, – jis trumpai, nieko neatskleidžiančiai tėškė merginai su kuria ką tik mylėjosi ir nuskubėjo link durų, net nemanydamas ką nors paaiškinti. Tačiau vis tik Astas stabtelėjo, atsigręžė ir sustingusiu balsu ištarė: – Ji mirė. Supranti, moteris kurią galbūt kažkada mylėjau – mirė. Seniai.
Atskyrę iš nuostabos išsižiojusią Oksaną, paskui Astą užsitrenkė durys. Ji vėl liko viena. Kaip sapne šmėstelėjo nuostabios meilės akimirkos ir vėl išnyko. Tie žodžiai, mesti išeinant, tas keistas skambutis, staiga Oksanos širdyje pasėjo baimę ir nežinomybę, kuri palaipsniui užgožė net nepakenčiamą vienatvę.
„Mirė, – kol kas negalėdama suvokti Asto žodžių, nesikeldama iš lovos, svarstė mergina. – Mirė... Kas mirė?.. – Ji bandė viską sustatyti į savo vietas, bet niekaip negalėjo prisiminti to keisto pokalbio telefonu pradžios. – Mirė moteris, kurią seniai mylėjo Astas... Kas ji?.. Po velnių, nejaugi tai ta Ingrida apie kurią jis pasakojo?.. Kodėl ji turėjo mirti? Nesąmonė... Nors... Anksčiau ar vėliau visi miršta. Bet kodėl ji?..“
Oksana atsisėdo ir nuo susijaudinimo virpančiais pirštais iš pakelio ištraukė cigaretę. Žiebtuvėlio liepsnelė apšvietė nerimo ir įtampos iškreiptą jos veidelį. Mergina giliai užsitraukė cigaretės dūmo ir sunkiai, kimiai užsikosėjo.
Mirtis – kažkokia keista, neaiški, bet glaudžiai susijusi su Astu. Kaip? Kol kas Oksana nežinojo, nesuprato, stengėsi kaip nors išsiaiškinti, susigaudyti, bet kuo daugiau apie tai galvojo, tuo nesmagiau jautėsi. Mirtis, jos šaltų rankų prisilietimas, ją visuomet baugindavo. Tais atvejais, kada tekdavo likti su mirties paliestais žmonėmis, Oksana labai pergyvendavo, o paskui, kažko bijodavo. Ko? Ji pati nežinodavo. Kažko... Gal mirties nešamos vienatvės, gal medžių kuždančių vaiduoklio balsu už lango, gal šnarančio lietaus, kuris primena ant karsto pilamos žemės čežėjimą, o gal rytmečio saulės, patekančios kasryt, bet ne visiems – tik likusiems gyviems.
„Nejaugi tikrai ji? Nejaugi... O jei ji?..“
Oksana tvirtai suspaudė pirštais it ugnis karštą kaktą ir kurį laiką klausėsi pašėlusiai besidaužančio pulso.
Temo ir kambarys baigė išnykti baisioje, vaiduokliškoje prieblandoje. Mirtina tyla ir vienatvė vėl draskė protą ir vertė dvigubai smarkiau plakti širdį.
„O kada gi jis grįš dabar? Kada? Ir ką pasakys grįžęs, jei tikrai mirė Ingrida? Dieve, kam aš į tai painiojuosi?! Kam man jis ir dar jo problemos? Kam?!“
Peleninėje užgesinusi nebaigtą rūkyti cigaretę, mergina atsikėlė iš lovos, apsisiautė plonyčiu chalatu ir net neužsisagsčiusi jo, priėjo prie lango. Pro pravirą langinę į kambarį plūstelėjo neatvėsusi vasaros vakaro gaiva. Kieme kelissyk pyptelėjo automobilio signalizacija. Kažkur toli sudainavo policijos automobilio sirena. Oksana buvo beįkvepianti gryno oro gurkšnį, bet išgąsdinta sirenos krūptelėjo ir staiga atšoko nuo praviro lango.
„O, Dieve... – sudejavo ji mintyse. – Ko aš bijau? Policijos? Mirties? Gyvenimo? Dievo ar žmonių?..“

1 Krūtas tačkas – čia, prašmatnius, naujus, brangius automobilius (žarg.).
piligrimas33