Krenta lietūs kreivi ant asfalto,
į materiją tykšta – palūžta.
Aš rašau ir vėl juodu ant balto –
mintys sukas šiukšliadėžėj gūžtą.
Tik pasijaučiu vienišas atomas,
iškraipytas moralinės normos,
jei galėčiau – būčiau nematoma,
egzistuoju įkalinta formoj.
Ir veikimo uždelsto užtaisas
tiksi venomis – visa tai laikina,
įkvėpimas apkasus užkasa,
ieško žodžio – lyg snaiperis taikinio.
Tykšta lietūs, akiduobes skrodžia –
į mintis įsiveržia erozija.
Gal diagnozė būtų – sklerozė?
Išrašysiu receptą – poezija.