Kuris už kurį verčiau, kuris katrą prašoka
norėtųs prieit arčiau, tik žodžiai paeiti nemoka
norėtųs ratus nukabint nuo seno senelių klojimo
ir jais pas žodžius ateit, nes žodžiai nieko nebijo.

ateina į sielos kertes, kaip varpos įsišaknija
ir skverbias lig pat gyvasties ir širdį šaknim apkabina
giedotum gaida aukščiau, mylėtum labiau per žmogų
bet žodis žiūri ir tau nuo šito žiūrėjimo sopa

sakytum lyg pempė ESU, tik niekam šito nereikia
IR BŪK KAD PATINKA. Baisu? apsiverkia vyras it vaikas
netobulo meno glėby sukūkčioja lapkričio miškas
norėtum nebūt, nors esi ir būti ne vienas paliktas

matuoja žingsnius sutema, monetomis gatvės žibintų
sudegusio drugio liepsna lyg nuotraukoj - baloje spindi
pusnynų godžiam snauduly nusišiepia saulėtos lūpos
ir tu net nebuvęs esi sūnus ir tėvas, ir rūkas

ant rankų švelnių - ne žmogaus, ir kojos - ne tėvo neša
pakyli - norėtum aukščiau. Norėjimo šito - MAŽA
ir vėl atsispyręs skrendi, sukiesi, pasiiri - krytis
ir žemė atrodo skaudi, ir pinasi vėjų kryptys

ištroškai? Dangaus atsigerk, išalkai, šviesos atsikąski
žmogus tu - norėtum daugiau. Gyvendamas dar neatpraski
ištieski rankas gal įkris dangaus atlaidus kąsnelis
gyvenimo menas bris į "TU" kaip meno gyvenimas