Jei mergaitė apsimelavo-
Apie laimės žiburį dirbtinais perlais pavirtusį,
Ką galvoti apie tylų beduiną,
Pagal žvaigždes ieškantį kelio prie Kaabos?

101 dalmatininę pasaką man pasek
Lange, tylių paukščių viziri,
Ir dek-sudek.
Ligi vakaro saulėlydis man iškeps jaunikį.

Žiema dovanojo Tau arabeską,
O paskui sugriovė mano purvino lango ikoną.
Paskui kuteno kojas, užkaitė kavą,
Žinoma, arabišką ir sekė.

Sekė tylią
Ne pasaką
O anarchiją
Rankų-kojų pirštų
Santvarką.

Berniukas pabeldė į langą,
Pasiskundė mano elfų dingimu
Ir dar pridūrė, kad aš tikriausia sukvailėjau.
Atsisukau su užuolaidų šydu.
Klausė ar nuotaka mėnulio...
Kvatotojo bėgo.
Pabėgo.

Mažai čia šnekų iš tos laimės mano minareto.
Šeiche, šeiche išeik-
Mėnulis juostomis veržias, nori sutilpt į mano idiotišką laivą.

Pakrantėj švartuojas valtelės
Jūreiviai išmeta po skurdų centavą .
Išbėga mergaitė su perlų karoliais-
Kapitonas kviečias parodyt,
Iš kur išauga narsuoliai.

Jūreivis paburia kortomis taro,
Nuvogtomis nuo belaisvės melagės.
Ištraukia tūzą ir bokštą-
Tai štai ką turim užgrobti
Nugriuvusio žiburio vergę,
Šydu užsislėpusią kvailę:
Ji viską sumaišo.

Berniukas, tas pašaipūnas
Geltonų tulpių pardavėjos sūnužis
Vis kviečia arbatos.
O šydo sako Tau didelei nereikia, nepyk,
Bet geriau man prie nematomų ūsų lipdytis.
Juoda arbata.
Purvas.