Temsta... temsta... temsta...
Garuoja žiema.
O mano žvilgsnis joje;
Negali prasiskverbti pro stiklą...
Temsta.
Užlieja vakaras gatves.
Palauki.
Tamsa gūdumą atves.
Temsta.
Smelkias deguonis į
rūką,
kapsi lašai į balą-
tokią didelę, nykią,
kapsi žiemos kraujas
nuo stogų,
ledinių varveklių,
pavasario kaliniais
tapusių...
Temsta.
Aitrus rūkas
užmigdė gatves,
negyvąją pilkumą,
slėnių, kalvų;
kraujuoja žiema-
sužeista ir vieniša.
Temsta.
Matau aš, matome visi,
mato gatvės, miestai,
jaučia nakties dvelksmą,
žudančią šilumą,
mato tamsą,
kad temsta,
žvaigždžių glėbyje
tęžtantis sniego senis...
Temsta.
Bunda gamta,
smelkias šiluma,
sniego senis tik
nemiega,
supranta-
tai žiemos pabaiga...