Man žodžių nesakyk – daugiau nebetikiu,
Žvilgsniu tu nežiūrėk graudžiu.
Sudegintas ant laužo juk eretikas,
Bet išpažintį jo girdžiu.
....................................................................      

Medinis kryžius tavo rankomis nukaltas,
Taurė sidabro nugerta,
O išprotėjusi minia skanduoja: „Kaltas!“
O gal ne kaltas – gal kalta?

Gal geidulio liepsna, kuri prarijo kūną,
Įžiebta tavo kibirkšties?
„Eretikas!“ – ir pirštai budelio užkliūna –
Už kirvio – be jokios kaltės.

Ir budelis kankina tą bejėgę auką –
Jo rankoj deglas – tuoj įmes...
„Aš netikėjau, netikiu!“ – tebuvo šaukta.
Taip šaukė jis – galvojom mes.

Mes abejojom tuo, jaučiu, kad netikėjom...
O tu tik tai dabar sakai...
Juk po to ugnys upėm raudonom tekėjo
Ir šaipėsi minia – vergai.

Tad žodžių nesakyk – daugiau nebetikiu.
Bet visa tai aš tau atleidžiu –
Juk aš toks pats buvau... Tik tai eretikas
Nebetikėjo tuo nuo pradžių.