Akmenimis grįsta gatvele žingsniavo dvi moterys, Viena buvo jauna, vedusi, turėjo vienintelį vaiką ir labai jį mylėjo. Linksmu žingsneliu, linksmu veideliu, linksma nuotaika ji eidavo į darbą anksti ryte. Kita moteris buvo dvigubai vyresnė už pirmąją, našlė, vaikų neturėjo. Jos veidas buvo tykus,liūdnas, įdubusiais skruostais, sučiauptomis lūpomis.
     Jaunesnė moteris pasakojo apie Romuką. išdaigininką, visus juokinantį. Ji tai pasakodavo kiekvieną rytą, žinodama, kokie skaudūs pasakojimai senesnei moteriai. Ji taip pat žinojo, jog visom bevaikėm moterims pasakojimai apie vaikus - skaudūs arba šlykštūs.
     Jaunesnei moteriai vis labiau nepatiko Marijanos elgesys: nė žodžio neištarė. Atrodė, jog Marijana susirado kažką svarbesnio už klausomasi jos pasakojimų apie Romuką. Taip buvo pirmąkart.
     Prie pašto laiškanešė Marijana sustojo. Pravėrė duris ir įėjo vidun. Jadvygai norėjosi šaukti, draskytis, šėlti, kad tik nebūtų kaip buvo. Arba sukviesti žmones ir pasakyti kažką svarbaus, nuo ko turėtų viskas pakisti. Tačiau Jadvyga nieko nedarė. Ji ėmė nekęsti Marijanos. Ji ėmė pavydėti.
     Marijanos veidas buvo ramus kaip miegančio vaiko. Jadvygai norėjosi matyti piktą ar kenčiantį, ar dar kokį. Tik ne ramų. Tarsi nieko neįvyko. Jadvyga galvojo, kažkas atsitiko.
     - Šįryt tavęs nepažinau, Marijana.
     - Cha, - juoktelėjo moteris. Norėjosi nerūpestingai, tačiau išėjo kažkaip rimtai, nedraugiškai. Ji susimąstę ir tarė:
     - Kiekvienas žmogus pripranta prie senatvės. Tačiau ji netampa tiek skaudi, kol nepamatai savo vaikystės draugą. Gyvenimo vijų suraizgytą, susuktą... Vakar sutikau Vacių. Kartu augom viename kaime, kartu mokėmės vienoj mokykloj, kartu... Vos bepažinau. Taip susenęs. Pagalvojau, reiškia ir aš  tokia pat. Supranti, pasenau. Mums moterims pasenti negalima.  Mes visuomet turim būti jaunos ir gražios.
     Kas tai? - galvojo Jadvyga. - Negi galima senatvę ne tik matyti, pajusti, bet ir suprasti. Galvojo, man taip nebus.
     Marijana žiūrėjo į jauną moterį. Mielas gražus veidas. Kaip gėlė. Kokia ji dar jauna, pamanė.
     - Vedusiai geriau, - pasakė Marijana, vis žiūrėdama į Jadvygą. - Ar jauna, ar sena, ar graži, ar negraži vyras pripras. Svarbu neįkyrėti, nesusivienodinti.
     - Lengva tau pliurpti. Be vyro gyveni, - įgėlė Jadvyga.
     Ji nesupranta manęs, pamanė Marijana. Ji negalvoja apie tai. Vis apie save ir save. Vis tupi kažkieno rūpestingai sukaltuose rėmuose. Ir niekaip neįstengia iš jų išsikapanoti. Arba nenori. Negi jai taip įdomu gyventi? Tarsi matytas, gyventas gyvenimas. Gal ji tokį matė savo motinoj, tėve, broliuose, seseryse, kituose miestelio žmonėse. Panašų dabar ir gyvena.
     Jai geriau, negu tau, Marijana. Tu norėjai kitokio. Savo. Tačiau jis prabėgo labai greitai. Jauni ir laimingi lakstėt miestelio gatvėmis. Atrodė, nelaimingų žmonių nėra, niekada nebuvo, žmonės patys išsigalvojo. Atrodė, jog taip tęsis ilgai ilgai. tačiau nelaimė, pasirodo, buvo čia pat. Užteko netekti vyro ir gyvenimas išblėso. Liko kažkoks, lyg negyvas.
     Abi moterys sėdėjo ant rasoto suolo upės raguvoj. Už nugarų, aplipę sodais, kyšojo apsimiegoję dviaukščiai ir vienaukščiai namai. Į juos reikėjo išnešioti laikraščius, žurnalus, laiškus. Toks buvo abiejų moterų darbas.
     Jadvyga galvojo: Marijana senutė. Tuoj išeis į pensiją. Vietoj jos dirbs kita. Galbūt viskas vėl bus kaip buvę. Dar mąstė, man dabar jos gaila.
     - Kai žuvo vyras baisu buvo?
     - Baisu. O dar baisiau, kad taip staiga. Per akimirką. Tarsi vagis pagrobė ir tiek. Vis laukiau - turi pareiti. Tik praėjus keliems metams, supratau - nebėra. Maniau - baigta. gyvenimas turi sustoti. O jis lėkė toliau, kai lekia ligi šiolei.
     Marijana nutilo. Akys žvelgė į nerimstantį upės judėjimą. Šiltas rudens vėjas, lyg gerindamasis kedeno jos plaukus, paliestus pirmos senatvės šalnos.
     Tylėjo ir Jadvyga. Nebesinorėjo klausinėti. Galvojo apie kitą moterį, kuriai atėjus, jos smagiai praleis laiką.
     Palei upę skrido du didžiuliai, rudagalviai kirai. Jie buvo atsiskyrę nuo būrio, slampinėjančio, kur sruveno pilkšva vandens masė - miestelio kanalizacija.
     Abi laiškanešės stebėjo paukščius. Jie tolo vis mažėdami, kol visai išnyko.
     Kodėl jie paliko būrį? Negi spūsty sunkiau gyventi? Gal kirai nuskrido šiaip sau, tuoj grįš?
     Prie kanalizacijos vis daugiau rinkosi rudagalvių kirų. Sunkūs jų kūnai smuko ir klimpo purvinoje masėje. Jie klykaudami kapstė purvą, ieškojo ėdalo. Atrodė, vietos pakanka, tačiau paukščiai, kovodami dėl geresnės vietos, išsivoliodavo šlykščiai murzinuose tirščiuose. Parkritę jie nesiskyrė nuo nešvarios, dvokiančios masės.
     Tai matė dvi laiškanešės. Viena jauna, vedusi, turinti vienintelį vaiką ir labai jį mylintį. Ji prisiminė, kokie bjaurūs yra kirai. Kartais jie būriu užpuola atklydusią žuvėdrą ir prievarta išvemdo, tuoj surydami jos ėdalą.
     Kita, senesnė, našlė, bevaikė žiūrėdama į paukščius matė minią išbadėjusių žmonių. Jiems lyg kažkas iš viršaus mėtė garuojančius, kvapnius mėsgalius. O jū kova dėl skanesnio gabalėlio buvo arši ir šiek tiek didinga. Ji tai pat priminė ir skruzdėlyną.
     Dvi laiškanešės artėjo prie miestelio. Jos skubėjo namo. Joms atrodė, kad ten daug kas paprasčiau. Jos net neįtarė, jog iš ten viskas ir prasideda.