Dangtis, sesut, kad žinotum, nelengvas pakelti:
Uosio rinktinio tas kuparas, dirbtas seniai.
Caro laikais jį Konstancijai meisteris rentė,
Mūsų senelei, kai ruošės už vyro išeit.

Kiek ji priaudė margiausių raštuotų rietimų,
Kiek ji sudėjo į kuparą skausmo tylaus,
Brolius ir seseris glaudė, nuo šiltinės gynė,
Laidojo mirštančius, meldės, kad leistų užaugt.

Vasaros bėgo laukais, talkose apdainuotos,
Šlajomis žiemos nuskriejo nuo kalno ledu,
Drobės plazdeno, prieš saulę birželio paklotos,
Bruknės, avietės kvepėjo puodynėj rudoj.

Mudvi nematėm, kaip juokės juodplaukė močiutė,
Mes tiktai glostėm pavargusias sruogas balkšvas,
Laižėm uogienę slapčiom ir bijojom įkliūti,
Bėgom šventadieniais miško takais į Mišias.

Liko, ištvėręs karus ir išvarymus, kuparas senas,
Juostos, skarelės ir kvapas lengvų smilkalų.
Veidas išblukęs Konstancijos, mūsų senelės,
Tyliai dūluoja, sesut, po sunkiuoju dangčiu.

Jau nebepamenam rašto gražiausios skarutės,
Jau nepajusim prieš miegą žegnonių ramių.
Savąjį rudenį ausdamos, ieškom kamputy
Kuparo seno išsaugotų džiaugsmo spalvų...