(Lietuviui emigrantui)

Bus daug tiesų paberta tau ant kelio
Ir sklis šauksmai – pamirški, kas esi!
Bet tu tikėk nesi benamis
Ir vienišas šiam žemės rutuly.

Tikėki Motina, ji tau gyvybę davė
Ir rankom Tėvo, laikiusiom tvirtai.
Tikėki tėviškės laukų pilkam grumsteliui,
Iš kur jėgos į dangų kilt gavai.

Tikėk, - palinkęs kryžius prašo,
Kartu su juo ir Nemuno krantai.
Pražydus obelis šnabždėdama tau sako:
- Tikėk, čia tavo amžini namai.

Visai bus nesvarbu, kiek metų akys
Kituos kraštuos saulėlydžius matys,
Tau vis sapnuosis klevas plačialapis,
Nevėžyje sugauta spurdanti žuvis.

Galbūt svetur bus laimė palydovė
Ir nuoširdžių draugų netruks šalia,
Tu nepamiršk, kur tolių toliuos
Senolių kapas peraugęs žole.

Bus daug tiesų paberta tau ant kelio,
Bet iš visų svarbiausioji viena –
Nėra šventesnės vietos čia ant žemės,
Kaip gimtas kraštas, tavo Lietuva.