Jaunystės prisiminimas.



Palaiminta naktie, pilna aistros,
pilna atodūsių ir kuždesio laimingo,
išplėšus tylą iš širdies karštos,
esi tokia tamsi ir nuodėminga.

Nebeieškosiu šviesulio tamsoj
ir atšvaituose virpančių šešėlių.
Paskendę meilės šokyje, aistroj
nebepaleiski tu manęs iš savo glėbio.

Sustojęs laikas suskamba tyloj,
tyloj – mėnulio sidabru išklotoj,
jaukiam glėby, karštos nakties tamsoj,
aš tavo meile vėl apdovanota.

Palaiminta naktie, pilna aistros,
pilna glamonių ir dangaus palaimos,
tai posmai nesibaigiančios dainos,
kalba dviejų širdžių, užlietų laimės.


1970.