Ar pakalbėsime abudu atvirai vėl, tėve?
Matai – užaugau aš jau,
padėk, Dieve.
Tik obuoliai lėkštėj,
žinai, tie patys...
Juk dar atsimeni,
kaip mudu kratėm –
prinokę krito kamuoliais – gardumas.
Vėl smilksta pilkas cigaretės dūmas...
Tu man sakytum –
nerūkyki, vaike.
Žinau...
prisimeni, kaip žvaigždę vaikėm?
Dar Grįžulo ratus,
sakei man – palydovas!
Žiūrėk!
Ir savąją princesę lyg valdovas
nešei ant rankų ir kamšei mažytę pataluos.
Tu užmigai seniai –
ir aš pati guluos...
Pažvelk –
vaikai dabar mane praaugo:
prisiminimuose,
iš nuotraukų jiems saugau
tave,
o man šalikelėj žvyruoto tako
beliko žvaigždės,
obuoliai
ir šaltas tavo kapas.