rodos, ims ir nukris Dievo samtis
vakarinio spiečiaus įmūrytas,
kai užstringa mygtukas „gyventi“
trupiniuotoje klaviatūroje,
kai nuplinka rugsėjo pakaušis,
o asfaltas surenka nuokritas.

išgirdau vakar rudenį klausiant:
ar žiema panaši į beprotnamį?

panaši. kur dairais – šitaip balta,
nejauti: laukas čia ar patalpos.
pražingsniuoja mintim ponios šaltos,
įsisegdamos snaigę į atlapus.
rodos, ims ir nukris Dievo samtis,
vakarinio spiečiaus įmūrytas.

nebespėjau šią naktį pasenti,
mat ruduo mano mirtį išbūrė.