Rūsti motė buvo, bet-
Sūnų Pavasarėlį
Labiau už save mylėjo...
Palaimintas žengė Menelės glėbin...
Dužo upeliukais tėvo Rudens rūstybė!
Paklojo takus žiedams,
Ant grįžtančių sparnų
Palaimos palinkėjo!
Kvapnaus džiugesio
Namus atvėrė...