Tu žodžiais mano netikėk, prašau...
Juk meilė mano – tai nulinkęs medis –
Nuogas šakas baltai šalna išaus,
O jis stovės toks vienišas, lapus numetęs.

Ir upė, lyg likimas, nuvingiuos,
Atneš ledus – rytojaus priminimą.
Net vėjas nebežais daugiau rugiuos,
Nes jų jau nebėra – aplink juodi arimai.

Tu žodžiais mano netikėk, prašau...
Juk meilė tavo – tai pražydęs sodas.
Svaiginančiu kvapu bites prišauks –
Pilnas taures nektaro dovanos. Atrodys,

Kad amžinas pavasaris ateis –
Drugių ir paukščių skrydžiais išrašytas.
Ir netgi saulė pilko debesies neteis,
Nes po nakties prabus tik dar šviesenis rytas.
..........................................................................

Tu žodžiais mano netikėk, prašau...
Nereikia, kad šalna žiedus pakąstų.
O giedras rytas tau kuomet išauš –
Aš noriu, kad save pavasary atrastum.