Tu sugrįši, žinau, kai iš mūsų triukšmingo koncerto
Liks vienintelė arija – ją sudainuos liūdesys
Ir ekspromtu pritars medituojantis meilės adventas,
Gal net rožė tavoji sudžiūvusi knygoj – pražys.

Mano akys prabils tik burtažodžiais ir užkeikimais,
Kai pašėlus audra laiko langus be gailesčio plėš.
Tu stovėsi saugus su didžiuliais šarvais piligrimo,
Bei alsuojančiais žvilgsniais ne mūsų trapiosios nakties.

Aš tave nulydėsiu pakrantėmis snaudžiančios jūros –
Paskenduolių brangių negrąžins paslaptinga būtis.
Ak, kaip pajūrio pušys prie kopų sustingusios žiūri –
Rodos ims ir eilėraščius tau parašytus skaitys.